Kai maždaug prieš septynerius metus istorinėse Lyčiakivo kapinėse Lvive teko stabtelėti prie šviežiai supiltos karių kapų eilės, galvą į mane – prašalaitį – nukreipė greta ant nediduko suolelyčio sėdėjusi pusamžė moteris. Kalbėjo jos akys, žodžių nereikėjo.

Susidaryti įspūdį apie tai, kuo ir kaip šiuo metu gyvena šis vakarinis Ukrainos miestas ir regionas, padėjo ne tik palyginimų su praeitimi ieškojęs savas žvilgsnis, bet ir keletas skirtinga veikla gyvenime užsiimančių pašnekovų – muziejuje dirbanti Kristina, savanoriškai humanitarines siuntas skirstyti padedantis sporto srities darbuotojas Sergejus ir profesionalus karys Andrejus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją