Kai maždaug prieš septynerius metus istorinėse Lyčiakivo kapinėse Lvive teko stabtelėti prie šviežiai supiltos karių kapų eilės, galvą į mane – prašalaitį – nukreipė greta ant nediduko suolelyčio sėdėjusi pusamžė moteris. Kalbėjo jos akys, žodžių nereikėjo.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją