Tai – strateginė klaida.
Dabar taikomame procese reikalaujama, kad kandidatės į ES priimtų ir įgyvendintų sąjungos taisykles 35 srityse, taip įrodydamos, jog laikosi teisinės valstybės bei demokratijos principų bei geba funkcionuoti kaip rinkos ekonomikos. Kokioje srityje valstybė pradės pokyčius įgyvendinti, nesvarbu. Valstybės daroma pažanga visose 35 srityse reguliariai įvertinama ir pranešama, kokiose srityse pažanga dar per maža. Tai gana aiškiai apibrėžtas, laiko išbandytas procesas, kuriam pasibaigus šaliai suteikiamas didelis atpildas – narystė ES.
Savaitgalį laikraščio „Politico“ Europai skirtame leidime išspausdintas Prancūzijos ES valstybėms narėms apsvarstyti pateiktas neoficialus dokumentas, kuriame duodami pasiūlymai, kaip reformuoti ES plėtros procesą. Esamą procesą siūloma keisti laikantis keturių principų – jį vykdyti lėčiau ir palaipsniui, apibrėžiant aiškiais ir lengvai patikrinamas sąlygas, kaip iš vieno etapo patekti į kitą, už sėkmingą etapo baigimą suteikiant apčiuopiamų ekonominių privalumų bei sudarant grėsmę, kad neatitikus sąlygų suteiktos privilegijos bus atimtos.
Teoriškai tokie pokyčiai atrodo prasmingi. Prancūzija nori sukurti kelis narystės lygmenis ir kiekviename jų valstybei suteikti skirtingą atpildą duodant galimybę dalyvauti tam tikrose ES programose, o pasiekus paskutinįjį etapą tapti pilnateise sienų nevaržomos bendrosios rinkos nare.
Tačiau praktiškai esamas procesas mažai kuo skiriasi. Kol valstybės netampa pilnateisėmis narėmis, procesą galima nutraukti, kriterijai norinčioms įstoti aiškūs, be to, ES turi galią bet kuriuo metu atimti arba išplėsti kandidačių galimybes naudotis ES teikiamais pranašumais. Visos į ES įstoti kandidatuojančios Balkanų valstybės (Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija ir Serbija) su ES pasirašė vadinamąsias stabilizacijos ir asociacijos sutartis, kuriomis reguliuojamos palaipsniui kuriamos laisvosios prekybos zonos. Sutartis pasirašiusios šalys gali dalyvauti tam tikrose ES programose, net jei jose dar oficialiai nepradėtos derybos dėl narystės.
O kalbant apie galimybę procesą nutraukti, Vengrija ir Lenkija pademonstravo, kad valstybės ES principų gali atsisakyti jau tapusios pilnateisėmis ES narėmis, kai galvoti apie galimybę jas pašalinti iš sąjungos per vėlu.
Jei E. Macron nori, kad ES ir toliau plėstųsi, kol sąjunga nepradėjo derybų su Albanija ir Šiaurės Makedonija, dokumente numatytų pokyčių reikalauti nėra prasmės. Jei derybose joms būtų pasiūlytas konkretus laikotarpis, kiek turėtų trukti stojimo procesas, jos greičiausiai neprieštarautų. Praeitą savaitę su E. Macron susitikęs Šiaurės Makedonijos prezidentas Stevo Pendarovski socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad neprieštarauja „kitokiai derybų dėl įstojimo į Europos Sąjungą metodologijai, jei ši padeda užtikrinti, kad procesas bus nuodugnesnis.“
Tačiau, pasak dokumento, Prancūzija nori, kad Europos Komisija su jos sumanymais suderintą pasiūlymą keisti procesą pateiktų iki 2020 m. sausio. Tokį reikalavimą įgyvendinti bus labai sunku, turint omenyje, kad Komisija užsiėmusi galios perdavimu naujajai pirmininkei Ursula von der Leyen ir naujiesiems eurokomisarams. Atsakomybė už Europos Sąjungos plėtros portfelį suteikta Vengrijai, o jos atstovo Oliver Varhelyi kandidatūrai Europos Parlamentas pritarė tik pirmadienį.
Jei kiti ES lyderiai sutiks su E. Macron pasiūlymu ir atsakomybę perduos O. Varhelyi bei U. von der Leyen, jų sudarytas pasiūlymas bus teikiamas valstybių vadovams ir siuntinėjamas iš vienų rankų į kitas. Kuo ilgiau tai užtruks, tuo E. Macron bus laimingesnis – Prancūzijos rinkėjai plėtrai nepritaria.
Tačiau taip elgtis ES galės tik tuo atveju, jei Balkanų šalys paklusniai visą amžinybę lauks, kol olandai, prancūzai, vokiečiai ir skandinavai nuspręs juos laikyti savo bičiuliais europiečiais. Stojimo į ES procesą tiriantys akademikai sutaria, kad naujose valstybėse narėse institucijų pokyčiai dažniausiai buvo įvesti tik todėl, kad norėta įstoti į ES, o ne todėl, kad vietos elitas laikė juos itin naudingais ar išmintingais. Kaip praeitais metais rašė Roterdamo Erasmus universiteto tyrėja Asya Zhelyazkova ir jos kolegos, tai reiškia, kad valstybės savo institucijas keis tik tuo atveju, jei pažadas suteikti ES narės statusą bus įtikinamas, o E. Macron savo pasiūlymu užtikrina, kad nebus.
Balkanų šalių, kurioms E. Macron nori užkirsti kelią, politinį elitą sudaro ir ES nesižavintys veikėjai. Kad praturtėtų, toms šalims užtenka ir esamo bendradarbiavimo su ES, be to, dabar niekas nesikiša į didžiulę regiono šešėlinę ekonomiką. Taigi šių šalių gerovė auga ne lėčiau, negu neseniai priimtų ES narių.
Jei ES ir toliau stums šalin įstoti norinčias valstybes, rizikuos sukurti nepatenkintų nacionalistinių vyriausybių valdomų valstybių regioną, teikiantį slaptą įėjimą kontrabandininkams, prekiautojams žmonėmis ir kitokiems organizuoto nusikalstamumo atstovams. Be to, taip išliks galimybė, kad kils vietinių konfliktų tarp NATO narių, pavyzdžiui, Albanijos ir Juodkalnijos.
O ką ES ir Prancūzija išlošia prisiėmusi šią riziką? Tikrai ne tai, ko tikisi imigracijai prieštaraujantys rinkėjai. Kandidačių į ES darbo jėga jau ir taip smarkiai paveikta emigracijos, dažniausiai į ES šalis. Albanijoje 1990–2017 m. emigravo maždaug 40 proc. dabartinės populiacijos, Bosnijoje ir Hercegovinoje – beveik 50 proc., o Juodkalnijoje ir Šiaurės Makedonijoje – daugiau kaip ketvirtis.
Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos šalių priešinimasis ES plėtrai – neprotingas, o atsakingi lyderiai turėtų ne pasiduoti rinkėjų baimėms, o paaiškinti, kodėl plėstis reikalinga: visų pirma dėl to, kad taip ES išorinės sienos taps saugesnės. Siūlydamas nereikalingas reformas, E. Macron rodo prastą pavyzdį.