Macrono planas nutraukti Libijos konfliktą tik pablogino padėtį

Norint suprasti, kiek riboti yra Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono savarankiški ekskursai užsienio politikoje, pakaks išnagrinėti Libijos konfliktą.

E. Macrono pastangos sureguliuoti didžiausią krizę Šiaurės Afrikoje, surengiant aukščiausio lygio taikos forumą Paryžiuje 2017 metais, į kurį buvo pakviestas Fayezas al-Sarrajus, Jungtinių Tautų (JT) remiamas Libijos premjeras, ir jo konkurentas Libijos nacionalinės armijos generolas Khalifa Haftaras, pasibaigė pažadais nutraukti ugnį ir rinkimais. E. Macronas tviteryje išplatino vaizdo įrašą, kuriame jis spaudžia ranką abiem vyrams, su prierašu: „Libijos tauta nusipelno taikos. Mes ją jiems skolingi.“

Bet praėjus vos kelioms valandoms po susitikimo pilyje Chateau de La Celle, kovos atsinaujino, ir Kh. Haftaras, padrąsintas palaikymo tarptautiniu mastu, pareiškė nenuleidžiantis akių nuo sostinės Tripolio.

Šiandien Libija yra tauta tik pavadinimu. Kh. Haftaro pajėgos dešimt mėnesių laiko apgulusios Tripolį, o Prancūzija vis labiau ir dažniau marginalizuojama regione, kur kitados buvo pagrindinė veikėja. Kai praėjusį savaitgalį Miuncheno saugumo konferencijos buvo aptariama situacija Libijoje, diplomatinėmis sunkiasvorėmis čia buvo ne kas kitas, o Rusija ir Turkija.

„Libijoje Prancūzija daugiausia disponuoja politiniais įrankiais, tuo tarpu Rusija turi tiek karinį, tiek diplomatinį svertą“, - sakė Fiodoras Lukjanovas, vadovaujantis Tarybai užsienio reikalų ir gynybos politikos klausimais, konsultuojančiai Kremlių. – E. Macronas turi daug ambicijų, Libijoje ir kitur, bet tam reikia užsitikrinti tam tikrą palaikymą, o būtent čia ir slypi Prancūzijos problema.“

Miuncheno saugumo konferencija vyko po Berlyne sausį surengtos konferencijos, kurios šeimininkė, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pati mėgino pristabdyti konfliktą, pasitelkdama JT pastangas pasiekti paliaubas, nuginkluoti nereguliariąją kariuomenę ir pritaikyti naujas ekonomines priemones. Tačiau pažanga priklauso nuo ginklų tiekimo Libijai sustabdymo, o to neįvyko.

Rusija ir jos samdiniai kartu su Egiptu ir Jungtiniais Arabų Emyratais remia Kh. Haftarą, kuris įsikūręs rytinėje dalyje ir vadovauja vadinamajai Libijos nacionalinei kariuomenei. Turkija teikia karinę paramą F. Al-Sarrajaus Libijos nacionalinės santarvės vyriausybei.

E. Macronas surengė viršūnių susitikimą Libijos klausimu, dar neapšilęs kojų prezidento kėdėje, - praėjus vos dviem mėnesiams po rinkimų. Susiklosčiusiomis aplinkybėmis - tik ką pasibaigė ryžtingi rinkimai, neprileidę kraštutinių pažiūrų dešiniųjų prie valdžios vairo, Angela Merkel akivaizdžiai „šlubčiojo“ Vokietijoje, Jungtinė Karalystė kuo toliau, tuo labiau grimzdo aklavietėje dėl „Brexit“, o Donaldo Trumpo vadovaujamos Jungtinės Valstijos traukėsi iš Artimųjų Rytų, - E. Macronas Prancūziją vaizdavo kaip liberalios, demokratiškos tvarkos gynėją.

„Prancūzija nesiliauja siekti būti išgirsta“, - teigė jis savo 2018 metų kreipimesi į Prancūzijos ambasadorius. Vadovaujama E. Macrono, šalis turėtų panaudoti savo įtaką, „kad įstengtume savo globalizaciją paversti kiek labiau žmogiškesne ir humanistine.“

O sparčiai kaupiantis vidaus problemoms, užsienio politika atvėrė progą sublizgėti. Libija buvo tik vienas iš pirmųjų pagyvėjusios diplomatinės veiklos objektų, įskaitant bandymus surengti tarpininkavimo derybas tarp Irano ir Jungtinių Valstijų, Rusijos ir Ukrainos.

Bet jis, deja, nelabai daug ką turi pasiūlyti. Jo didžiosios idėjos – pavyzdžiui, radikalus, be menkiausių sentimentų Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos sampratos peržiūrėjimas ir sustiprinta Europos integracija bei bendradarbiavimas gynybos srityje, - visos ligi vienos sulaukė pasyvaus pasipriešinimo.

E. Macrono sprendimas suteikti teisėtumo Kh. Haftarui, įveikus pasipriešinimą tokių sąjungininkių kaip buvusi kolonizatorė Italija, turėjo tam tikros logikos. Kh. Haftaras kontroliavo didžiąją dalį naftos Libijoje, kurioje glūdi didžiausios Afrikoje naftos rezervai, ir jis patraukė savo pajėgas link atokios, pietuose esančios dykumos. Nestabilumas regione, kuriame knibždėte knibžda kontrabandininkų bei ekstremistų grupuočių, išplito per sienas į Vakarų Afriką, kur 5 000 Prancūzijos karių vadovavo kovai prieš islamistinių islamistų kovotojų grupuočių plitimą.

Prancūzija Kh. Haftarą matė kaip atsvarą islamistų kovotojams, bet galiausiai viskas pasisuko priešinga linkme, sakė vienas aukštesnio rango Europos pareigūnas. Net jeigu Haftaras sugebėtų užimti Tripolį, sakė pareigūnas, jo pajėgos neįstengtų sukontroliuoti miesto ir galiausiai šis taptų toks pat nestabilus, kaip Somalio sostinė Mogadišas.

Prancūzijos pareigūnai primygtinai tvirtina, kad Paryžius nėra nei Kh. Haftaro, nei F. Al-Sarrajaus šalininkas, - o remia tik Jungtinių Tautų (JT) pastangas. Jie ir toliau mano, kad viršūnių susitikimas, vykęs už Paryžiaus ribų, buvo sėkmingas, nes jie suvedė priešininkus į vieną kambarį. Svarbiausia - grąžinti juos prie derybų stalo pagal susitikime prisiimtus įsipareigojimus, šių metų sausį kalbėjo vienas prancūzų diplomatas prieš pat viršūnių susitikimą Berlyne.

Nors kai kurie Europos diplomatai teigia, kad nuo Berlyno konferencijos E. Macrono pozicija kiek pasislinko, priartėdama prie ES sąjungininkų, kiti teigia, kad Prancūzija vis dar sutaria su JAE, kad Kh. Haftaras yra pagrindinė figūra kontroliuojant islamistų kovotojų jėgas.

Žaidimas dar neužbaigtas, bet kad ir koks būtų rezultatas, Prancūzijos vaidmuo regione nukentėjo. Šalis susiduria su vis stiprėjančiomis antiprancūziškomis nuotaikomis Vakarų Libijoje, kaip ir Vakarų Afrikos valstybėse, kovojančiose su „al-Qaeda“ ir „Islamo valstybės“ (IS) įkvėptais islamistų kovotojais, - ten, kur protestuotojai, deginantys Prancūzijos vėliavą, nėra neįprastas reginys.

Nusivylęs E. Macronas šių metų sausį sukvietė penkių, labiausiai sunkumų nualintų Vakarų Afrikos šalių lyderius į susitikimą, tikėdamasis jų aiškaus patvirtinimo, jog jie remia prancūzų pajėgų dislokavimą. Susitikimas vyko netrukus po to, kai Malyje, susidūrus dviem sraigtasparniams žuvo trylika prancūzų karių. Incidentas įvyko, kai pajėgos buvo įsitraukusios į kautynes su džihadistų kovotojais.

E. Macrono nesugebėjimas tarpininkauti taikos derybose nėra naujiena Prancūzijos diplomatijos istorijoje. Prieš dešimtmetį tuometinis prezidentas Nicolas Sarkozy‘is leido Moammarui Qaddafiui pastatyti palapinę viešbučio „Hotel de Marigny“ soduose ir būti pagerbtam Prancūzijos respublikos gvardijos parlamente – ir visa tai vardan prekybos sandorių ir noro susigrąžinti Prancūzijos vaidmenį Šiaurės Afrikoje.

Vėliau N. Sarkozy‘is kiek pakeitė kursą ir ėmė ginti įsikišimą į 2011 metų Libijos sukilimą, reikalaudamas NATO vadovaujamų oro antskrydžių; jis buvo pirmasis, kuris pripažino maištininkų vadovybę kaip teisėtą šalies vyriausybę – ir vėlgi nepasikonsultavęs su savo Europos sąjungininkais.

Jo įpėdinis, E. Macrono pirmtakas, Francois Hollande‘as, ir jo gynybos ministras, dabartinis užsienio reikalų ministras Jeanas –Yvesas le Drianas, nustatė Prancūzijos politiką Libijoje. Jo vadinamosios „goliškos“ (Charles de Gaulle‘o principų šalininkų) tendencijos erzino sąjungininkus.

„Prancūzija neturi priemonių susigrąžinti savo vaidmenį Šiaurės Afrikoje, o tai ji bando daryti nuo 2007 metų, - sakė Jalelas Harchaoui, „Clingendael“ ekspertų grupės Libijos klausimais mokslinis bendradarbis. – Prancūzija regione verta prasto pažymio: ne ketverto ir net ne penketo, o dvejeto.“

Bet netgi rusai, kurių įtaka regione stiprėja, racionaliai vertina taikos perspektyvas.

„Libijoje pernelyg didelis chaosas, - sakė F. Lukjanovas. - Krizės pabaigos dar nematyti.“