Mao aukos iki šiol nesugeba išsireikalauti teisingumo: papasakojo tiesą apie valymus ir kraujo praliejimą

Bet kuriam režimui, siekiančiam nugramzdinti užmaršty kitados vykdytą siaubą, dar gyvos jo aukos visada kelia nerimą. Tie, kurie patys patyrė arba savomis akimis regėjo politinį smurtą, senatvėje vis sunkiau pasiduoda grasinimams tylėti. Dabar su šiuo reiškiniu susiduria Kinijos komunistų partija. Net ir patiems jauniausiems Kultūrinės revoliucijos dalyviams netrukus sukaks 70 metų. Kol vis dar yra laiko, kai kurie mirtimi paženklintą dešimtmetį išgyvenę asmenys ryžtasi atskleisti tiesą apie valymus ir kraujo praliejimą, kuriuos 1966 m. inicijavo Centro komiteto pirmininkas Mao Dzedongas, taip siekęs atsikratyti kritikų partijos vadovybėje. Deja, valdančiosios partijos, taigi, ir visos tautos, kolektyviniai interesai, apibrėžti šalies prezidento ir pagrindinio lyderio Xi Jinpingo, nesuteikia jokios dingsties sąžinės priekaištams, ir tai ne į naudą teroro liudininkams.

Mokykliniuose vadovėliuose pateikiama itin glausta 7-ojo ir 8-ojo praeito amžiaus dešimtmečių įvykių versija, be to, pabrėžiama, kad Mao Dzedongo klaidas su kaupu atperka jo pasiekimai. Prezidentas Xi Jinpingas smerkia tiek šalyje, tiek ir už jos ribų veikiančias priešiškas jėgas už tai, ką pats vadina istoriniu nihilizmu. Taip jis įvardija pastangas atkreipti dėmesį į tamsiuosius praeities epizodus, siekiant supurtyti visuomenės tikėjimą partijos lyderyste. Kai kuriems garbaus amžiaus kinams raginimas viską pamiršti atrodo priimtinas. Tačiau kiti – tie, kuriems prie Mao teko kentėti, – partijos sėjamą amneziją vertina kaip žiaurumą – kaip nuosprendį iki gyvos galvos kentėti be teisės į lygtinį paleidimą.