Nuo „Motylio“ iki „Oduvano“
1994 metais Zenta Tretjak buvo pakelta pareigomis. Po to, kai buvo demaskuota ginkluota jaunuolių gauja, plėšusi degalines, ji buvo paskirta Jelgavos policijos valdybos Kriminalinės policijos vadovo pavaduotoja. Liepą, likus dienai iki pabėgimo, Zentos Tretjak viršininkas Donatas Mosanis išėjo atostogų, ir ji laikinai jį pavadavo.
„Kaip dabar pamenu. Ketvirtadienis, šilta saulėta diena, vakarėja. Ir staiga kalėjimo prižiūrėtojas praneša: „Aliarmas! Sukviesti visą personalą! Pabėgimas iš Parlielupės kalėjimo! Spėjama, kad pabėgo 86 žmonės!”. Aš lipu laiptais ir galvoju: kaip ten yra, aštuoni ar šeši? Užsukam į salę pirmajame aukšte, ir kalėjimo prižiūrėtojas raportuoja: taip, pabėgo 86. Man prieš akis iškart iškilo skruzdėlynas, iš kurio bėga skruzdės. Vaizduotė taip suveikė“, – prisimena Z. Tretjak. Vėliau paaiškėjo, kad ne 86, o 89 kaliniai.
„Mes išsiaiškinome, kad pabėgimas buvo rengiamas dėl kalinio pavarde Reihenbachas, pravarde „Motyl“. Pabėgimo išvakarėse ir tą naktį aplinkui zoną važinėjo lengvasis automobilis. Yra liudijimų, jog juo jis ir išvyko“, – pasakoja Latvijos Nepriklausomų ekspertų asociacijos valdybos pirmininkas ir Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos vadovas Julius Anšinas. Nuo 1989 metų jis ėjo Vidaus reikalų ministerijos Tardymo departamento Tardymo valdybos Trečiojo skyriaus viršininko pareigas. Toks skyrius buvo įsteigtas smarkiai išaugus nusikaltimų skaičiui laisvės atėmimo įstaigose.
Apie pabėgimą, kuris truko visą naktį, J. Anišinas sužinojo tik ryte.
Dešimties metrų tunelio pradžia buvo skalbyklos skyriuje. Jį kaliniai kasė apie du mėnesius, o gruntą slėpė uždarose patalpose. „Priežiūros faktiškai nė nebuvo. Mes išsiaiškinome, kad slapto tunelio kasimui vadovavo kalinys Koniajevas, „Oduvan“ pravarde, tarp eilinių kasėjų buvo Dukškevičius, pravarde „Tichonia“, „Skorobogač“ – jis ir „Chocholas“, taip pat Lebedevas, Smirnovas ir Nikitinas“, – pasakoja J. Anišinas.
Iš pradžių bėgo dešimt žmonių – keturi vadeivos, taip pat „dūchai“. Vėliau prie tunelio patraukė ir likusieji, nors bėgti jie ir neplanavo. „Tai buvo masinė psichozė, – pasakoja J. Anišinas. – Išėjo 89 žmonės. Būtų 90, bet vienas nulėkė prie artimiausio ežero, nusimaudė ir sugrįžo. Kitas vėliau davė parodymus: sėdu aš į traukinį „Cukurfabrik“ stotelėje ir savo akimis netikiu – visa zona išrieda! Kai kam liko sėdėti apie du mėnesius. Tiems, kas bėgo grupėmis, pridėjo iki penkerių metų, kas po vieną – iki trejų.“
Visiška anarchija
„Kai šiandien prisimenu pabėgimą, mane apima siaubas, – sako Latvijos Kalėjimų administracijos direktorė Ilona Spurė. – Įsivaizduokite: 1994 metų liepos 28 d. rytas. 10.30 val. apsaugininkas – kareivis iš bokšto – skambina į kalėjimą ir praneša, kad du kaliniai bando bėgti. Bet jis pamatė paskutiniuosius! Jie buvo sulaikyti po 15 minučių, o likusieji turėjo visą naktį pasislėpti.“
Ligoninės, įsikūrusios priešais kalėjimą, pacientai naktį pamatė, kaip iš po tvoros išnyra kažkokios žmogystos, privažiuoja ir išvažiuoja automobiliai. Policija sulaukė keleto skambučių. „Mūsų darbuotojai skambino Parlielupės kalėjimo budinčiajam. Ir kaskart išgirsdavo vieną ir tą patį atsakymą: „Viskas kontroliuojama“, – prisimena Zenta Tretjak.
Pasak Ilonos Spurės, pabėgimo naktį 1026 kaliniams buvo priskirti vos trys prižiūrėtojai. „Jie tiesiog bijojo užeiti į zoną. Tik apie 15.30 jie paskaičiavo, kad trūksta ne šešių ar dešimties žmonių, o 89! Aš ir dabar nesu įsitikinusi, kad visi jie buvo sulaikyti. Man rodos, vienas ar du iki šiol yra ieškomi. Beje, jeigu žmogui nepaskelbta operatyvioji paieška, jo per daug ir neieškoma. Be to, senaties terminas jau pasibaigė. Už pabėgimą jiems nieko nebegresia.“
Z. Tretjak prisimena, kad kalėjimo vadovybė, suvokusi, kiek kalinių pabėgo, mėgino nekelti panikos. Bet kai paaiškėjo įvykio mastas, panikuoti pradėjo policija.
Kaliniai iš tiesų jautėsi „zonos karaliukais“. Po pabėgimo į kalėjimą atvyko Įkalinimo įstaigų departamento vadovybė, dešimtys operatyvinių darbuotojų ir policininkų, tačiau kaliniai specialiai visaip trukdė juos perskaičiuoti. Tik apie 15.30 val. pavyko patikrinti kiekvieną kalinį pagal dokumentus. „Kartotekoje 1026 kaliniai, kiekvieną reikėjo patikrinti atskirai. Iš pradžių nebuvo net nuotraukų. Na pabėgo žmonės. Pagal kokius ženklus juos ieškoti? Ką turim? Vardas, pavardė, požymiai: ūgis 175 cm, akys tamsios, plaukai tamsūs. Kaip pagal tokius požymius galima ką nors surasti? Pusė miesto tinka tokiam aprašymui“, – sako I. Spurė.
Praėjo beveik visa diena, kol Įkalinimo įstaigų departamentas į paieškas įtraukė policiją ir Teismo ekspertizės centrą. „Pradėjo rinkti nuotraukas, kad galima būtų žiniasklaidoje paskelbti jų paiešką. Mažą nuotraukėlę iš bylos padidindavo. Išdalydavo visiems kalėjimams, policijai, pasieniečiams. Bet juk jau buvo praėjusi beveik para! Būta net kuriozų: kol vyko aktyvios paieškos, vienas bėglys sugrįžo pats. Nenustebsiu, kad pabėgusiųjų iš tikrųjų buvo daugiau, 92–93. Turbūt mes to jau ir nesužinosim“,– prisimena Ilona Spurė.
Uždavinys su 89 nežinomaisiais
Policijai apie pabėgimą buvo pranešta po dvylikos valandų. „Mes buvome ištikti šoko: nuo ko pradėti?! Pakėlėme aliarmą, susiskirstėme į grupes: po 2–3 policijos darbuotojus, kalėjimo darbuotoją, dar keletą padėjėjų. O kaip ieškoti? Nuotraukų nėra, duomenys apie bėglius – minimalūs. Tą dieną, prisimenu, vilkėjau juodą sijoną ir baltą palaidinę. Į dienos pabaigą ji buvo visiškai pilka“, – sako Z. Tretjak.
Rygoje policija į naujienas reagavo ramiau. „Kai mums apie tai buvo pranešta, mes nebuvome labai šokiruoti, – sako generolas Aldis Lieliuksis. 1994 metais jis vadovavo valstybinei policijai. – Pabėgimas, žinoma, sukeldavo mums papildomų problemų. Bet prisiminkite, kokie buvo laikai: žmogžudystės – taip pat ir užsakomosios, sprogimai, organizuoto nusikalstamumo siautėjimas, banditizmas, reketas. Tuo metu nusikaltėliai puldinėjo tarptautinius autobusus ir vilkikus. Transporto priemonę su kroviniu nuvarys, o vairuotoją nuveš kur nors į mišką ir pririš prie medžio. Buitiniai nusikaltimai taip pat buvo skaičiuojami šimtais. Laikai buvo velniškai sudėtingi, ypač 1993–1998 m. laikotarpiu. Mes buvo įnikę į įprastas savo užduotis, o masinis pabėgimas tiesiog prisidėjo prie darbų lavinos.“
Liepos 29 dieną jėgos struktūrų vadovai buvo sušaukti į skubų posėdį. Kaip prisimena A. Lieliuksis, vidaus reikalų ministras Girtis Valdis Kristovskis sureagavo į naujienas apie pabėgimą gana keistai: tarytum būtų įsižeidęs, lyg būtų dėl kažko nuviltas. ‚Bet tai buvo ne pirmas pabėgimas, ir ne paskutinis. Prieš metus iš to paties kalėjimo kartu su kalinių grupe pabėgo ir garsusis nusikaltėlis Vadimas Liedė. 1994 metų pabaigoje iš Gryvos kalėjimo pabėgo daugiau nei dešimt pavojingų nusikaltėlių“, – prisimena A. Lieliuksis. Pasak jo, pabėgimai buvo tapę dėsningumu.
Pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje Latvijoje užsidarinėjo ne tik gamyklos, bet ir gamybos cechai pataisos įstaigų teritorijoje. „Kaliniams tiesiog nebuvo ką veikti. Anksčiau jie plūkėsi po aštuonias valandas, šį tą užsidirbdavo, įgydavo įgūdžių. O dabar ištisomis paromis šlaistydavosi po zoną ir prasimanydavo visokios veiklos. Kai tu savaičių savaites, o kartais ir mėnesius, nieko neveiki, pradedi kraustytis iš proto, – teigia buvęs valstybinės policijos viršininkas. – Turėjome informacijos, kad pabėgimas buvo įvykdytas vienos konkrečios grupuotės interesais, – grupuotės, kurios nariai dingo pirmiausiai.
Likusieji buvo įkalbėti bėgti dėl masiškumo, kad būtų išprovokuota sumaištis ir chaosas, kad mums pritrūktų jėgų paieškai. Bet aš jums pasakysiu: jėgų mums tada užteko, nors darbų buvo sočiai, Dešimtajame dešimtmetyje mūsų struktūrose dirbo daug daugiau darbuotojų nei dabar. Nusikalstamumo lygis buvo labai aukštas, bet mūsų sistemoje dirbo itin prityrę operatyvininkai. Be to, į paiešką buvo įtraukta kariuomenė, pasieniečiai“, – pasakoja A. Lieliuksis.
Be ypatingų požymių ir nuotraukų
Tarp Jelgavos ir apylinkių gyventojų buvo išplatintos instrukcijos: ką daryti, jeigu jie savo kelyje sutiks pabėgusius nusikaltėlius. Tamsiu paros metu buvo nerekomenduojama išeiti į gatvę, nepalikti vaikų vienų, neimti pakeleivių, neįsileisti į namus svetimų žmonių, o kilus įtarimams, skambinti į policiją. Buvo perspėti viešojo transporto vairuotojai, transporto policija bendradarbiavo su mašinistais.
„Viena vertus, mums buvo nevalia kelti panikos. Antra vertus, mes vis tiek turėjom informuoti gyventojus. Gyventojai tomis dienomis tapo budresni. Jeigu kas nors pastebi kokį nepažįstamąjį šalia vasarnamio, iškart skambina. O kiek žmonių buvo sulaikyta, ir ne po kartą! Tik paleidžia – žiūrėk, ir vėl veža į policiją. Na o kaip kitaip, jeigu gyventojams jis atrodo įtartinas? Bet turiu pastebėti; visi demonstravo supratingumą ir kantrybę“, – prisimena Zenta Tretjak.
„Gatvėje juos išduodavo eisena: eina toks pilietis gatve, paskui – staiga, rankos už nugaros, ir kulniuoja į priekį pasilenkęs. Kalėjime jie įpranta prie disciplinos ir kontrolės“, – pažymi Zenta Tretjak.
„Mieste buvo neramu. Pamenu, atvažiavome į butą, kur gyveno anksčiau teisti asmenys. Tai buvo vienoje iš gatvelių, netoli psichiatrinės ligoninės. Užėjome, visus patikrinome, nieko įtartino nepastebėjome. Paskui gauname anoniminį signalą: patikrinkite dar kartą. Grįžtame, ir staiga pamatome, kad sofa stovi kiek kitaip. Atstumiame ją. O toliau kaip kine: parketo lentos atplėštos, o po jomis rūsys, kuriame, vos tilpdamas, slepiasi vienas iš bėglių. Pirmą kartą mes jo tiesiog nepastebėjome, – pasakoja Z. Tretjak. – Visi mėgino pabėgti kuo toliau nuo miesto. Bet buvo ir tokių, kurie patys sugrįžo.“
Jelgavoje buvo sulaikyti toli gražu ne visi. „Mes visi supratome, kad tie, dėl kurių tas pabėgimas buvo suorganizuotas, jau seniai papustė padus. Visi mėgino pabėgti kiek įmanoma toliau nuo miesto. Bet buvo ir tokių, kas pats sugrįždavo. Vienas toks atėjo į nuovadą, regis, Iecavoje. O taip – pas gimines bėgdavo, pas pažįstamus. Sulaikomi, beveik nesipriešindavo. Daugelis, išvydę ant durų slenksčio savo giminaitį iš Parlielupės kalėjimo, tikindavo jį pasiduoti. Kalėjime juk kaip kariuomenėje: turi 24 valandas, kad galėtum grįžti. Toks sugrįžimas vertinamas kaip švelninanti aplinkybė.“
Policijai padėdavo ir informatoriai iš nusikalstamų grupuočių rato: jie įkalbėdavo bėglius grįžti.
„Viskas galėjo būti kitaip, jeigu ir apie pabėgimą būtų sužinota anksčiau, ir policijai būtų pranešta, – samprotauja Z. Tretjak. – Vėliau mes sužinojome, kiek pažeidimų užfiksuota Parlielupės kalėjime. Iš postų lėkė ne vienas pareigūnas, bet tai buvo vėliau. O tuo tarpu mes turėjome ieškoti beveik 90 nuteistųjų. Tarp kurių buvo ir plėšikų, ir prievartautojų, ir žmogžudžių.“