Mažosios Estijos įvairenybės: nuo svetimos gėdos už ministrus iki trumpo pavadžio Rusijai

Lapkričio 9-ąją euroskeptiškai kraštutinei dešiniajai Konservatorių liaudies partijai (EKRE) priklausantys Estijos vidaus reikalų ministras Martas Helmė, finansų ministras Martinas Helmė (jis ir partijos lyderis) bei europarlamentaras Jaakas Madisonas radijui TRE pareiškė, kad JAV prezidento rinkimų rezultatai falsifikuoti, Joe Bideno tapimas šalies vadovu reikštų Amerikos nuosmukio pradžią, mat jį išrinko slapta valstybę valdanti struktūra (angl. „deep state“), siekianti visur įtaisyti korumpuotų, šantažuojamų niekšų. Žodžiu, D. Trumpo nušalinimas nuo valdžios reiškia, kad Amerikoje nebegalioja konstitucija.

Autorius Arūnas Spraunius

Laidoje kalbėta net apie pilietinio karo Amerikoje tikimybę – vidaus reikalų ministras skelbė, kad D. Trumpas galų gale vis tiek laimės, atkurs teisingumą, bet po didžiulės kovos, gal net kraujo praliejimo. Nei daugiau, nei mažiau. Kitą dieną kilus skandalui, jis pareiškė, kad pasisakymais apie rinkimus Amerikoje darė tai, ką seniai turėjo padaryti žurnalistai. Esą Estijos gyventojams nepasakoja to, apie ką kalba Amerikos žiniasklaida, tai yra apie rinkimų falsifikavimą.

Jau žinant, kad D.Trumpas po trijų savaičių „aklos gynybos“, kategoriškai nepripažįstant balsavimo rezultatų, lapkričio 24-ąją galų gale pavedė savo komandai „leistis“ į valdžios perdavimo procedūras, išeitų, estų radikalų iš EKRE pateikta Amerikos degradacijos versija de facto aktyvuota.

Prieš tai spalio 16-ąją tas pats vidaus reikalų ministras pasižymėjo pareiškimu interviu „Deutsche Welle“ (DW), jog darbo migrantų ukrainiečių per didelis antplūdis jo mažai šaliai yra nepgeidautinas ir nenaudingas. Esą šie ne tik sutinka dirbti už skatikus ir taip paveržia darbą iš vietinių, bet ir nekalba estiškai, vadinasi, pildo rusakalbių Estijos gyventojų kontingentą.

Panašias mintis apie sezoninius darbininkus ministras M.Helmė skelbė ir gegužę, atsakydamas į vietos ūkininkų prašymus atšaukti ribojimus įsivežti darbo jėgą iš užsienio.

Virš 25 tūkst. ukrainiečių per keletą pastarųjų metų iš tiesų persikraustė į Estiją. Lyginant su kitais užsieniečiais, ukrainiečiai šioje Baltijos šalyje iš tiesų gaudavo didžiausią skaičių leidimų laikinai gyventi bei dirbti, tarkime, vien 2018 metų pirmą pusmetį jiems teko apie 80 proc. visų leidimų. Ukrainiečių antplūdis iš tiesų gali būti sunkiai įkandamas mažytei Estijai, kurios gyventojų skaičius šių metų sausio 1 dienos duomenimis sudarė 1 328 360.

Vis dėlto, turint galvoje ir geopolitines realijas (Rusijos agresiją prieš Ukrainą) ministras privalėjo kalbėti diplomatiškiau. Jau nekalbant apie tai, kad dauguma laikinai dirbančių ukrainiečių ilgainiui vis tiek grįš į tėvynę, o ryžęsi likti beveik neabejotinai stengsis integruotis į Estijos visuomenę.

Tame pačiame interviu ukrainiečių migrantų „pasmerkimu“ vidaus reikalų ministras neapsiribojo ir pareiškė apie reikalą šalyje skelbti referendumą dėl santuokos kaip ryšio tik tarp vyro bei moters apibrėžimo. Pareigūnas atvirai sakė neprielankiai vertinąs seksualines mažumas ir patarė homoseksualiems estams bėgti į Švediją, kur šie galį tikėtis draugiškesnio santykio. Ministras kategoriškai nesutiko, jog tai esanti homofobija, aiškino, jog tai besipriešinantys referedumui yra heterofobai, mat lenda „po antklode“ heterosesksualiems žmonėms. Ir apskritai – homoseksualų propagandai dera priešpastatyti „kitą propagandą“.

Pasiklausius estų politinių „sirenų“ iš EKRE gali susidaryti įspūdis, kad ši ypač pažangia laikoma Baltijos valstybė levituoja į Viktoro Orbano režimo Vengrijoje stilistiką. Pasirodo, ir tokia gali būti valdančiosios koalicijos su dešiniaisiais radikalais kaina, kurią tenka mokėti net racionalumu garsėjančiai Estijai.

Šalies prezidentei Kersti Kaljulaid po visų šių „precedentų“ neliko nieko kita kaip virtualiai „skėstelėti rankomis“, specialiu pranešimu pasmerkti politikų elgesį, interneto socialiniame tinkle nurodžius, kad tėvynainių skirstymas (į „teisingus“ ir ne) pagal seksualinę orientaciją, odos spalvą ar kokius kitus diskriminacinius požymius prieštarauja Estijos konstitucijos dvasiai ir yra žmogiškai atgrasus. Prezidentė apibendrino, kad tokių pažiūrų besilaikantis politikas netinka vidaus reikalų ministro pareigoms, Estijos visuomenė nusipelno geresnio pareigūno, ką`ji ir aptarusi su šalies ministru pirmininku.

Galų gale vidaus reikalų ministras M. Helmė-tėvas lapkričio 9 dieną atsistatydino, tiesa, Estijos opozicijos inicijuotas balsavimas dėl nepasitikėjimo Finansų ministru ir tėvo bendrapartiečiu M. Helme-sūnumi tą pačią dieną buvo atmestas (pritrūko 5 balsų).

Apskritai Estijos politinė sistema su demokratines visuomenes „bangomis“ atakuojančio dešiniojo radikalumo išbandymu susidorojo, skandalas jau subliuško. Be to, ir tai svarbiausia – darbais Talinas demonstruoja nuoseklią ištikimybę demokratinio solidarumo vektoriui.

Nors vidaus reikalų eksministras visus metus gąsdino tėvynainius ukrainiečių invazija, liepos 7-ąją Estija perdavė Rusijos agresiją atremiančiai Ukrainos armijai 2400 pistoletus „Makarov“. DW citavo estų gynybos ministrą Jürį Luiką, nurodžiusį, kad jo šalis taip pat padeda ukrainiečiams apmokydama jų specialios paskirties karius, karinėje medicinoje, dalinasi patirtimi kibernetinio bei teritorinio saugumo srityse. Ministras pavadino Ukrainą sąjungininke ir pabrėžė, kad Estija nuosekliai ir tvirtai remia Kijevo euroatlantinės integracijos siekius.

Estijos parlamentas rugpjūčio 25-ąją 92 balsais (iš 93 tą dieną posėdžiavusių Riigikoge) priėmė Baltarusijos demokratiją bei pilietinę visuomenę remiantį pareiškimą, raginantį šioje šalye surengti sąžiningus rinkimus. Primintina, kad Estija su Baltijos sesėmis niekada nepripažino rugpjūčio 9-ąją vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų sąžiningais bei irgi kartu su „sesėmis“ viena pirmųjų paskelbė Aleksandro Lukašenkos režimui sankcijas.

Mažytės nacijos etinis pragmatizmas, kurio vienu pagrindų laikytinas neafišuojamas partneriškų įsipareigojimų vykdymas, nei jei/kai atskiri politikai (kur jų nebūna) skelbia pabrėžtinai „suverenią poziciją“. Tą lemia ir gyvenimo geopolitiniame paribyje faktorius – 2016-aisiais m. buvęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas televizijai CBS pareiškė apie Estiją kaip Rusijos Sankt Peterburgo priemiestį, kad abejotų, ar dėl priemiesčio verta pradėti branduolinį karą.

Taip mota ranka į kolektyvinę gynybą numatantį NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, dėl ko Estijoje negalėjo nesuklusti. Sąjungininkai sąjunginkais, bet kliautis nė pusantro pusantro milijono nesiekianti nacija vis tiek turi pirmiausia savimi, tą egzistencinę patirtį veikiausiai ji perėmė iš Šiaurės sesės Suomijos.

Estų sprendimas 2007-ųjų balandį Bronzinio kario paminklą Talino centre Tenismegio kalvoje perkelti į karių kapines išprovokavo daugiausia rusakalbių inspiruotas riaušes, kai kurie Maskvos politikai ragino ne net „privatizuoti“ šią, Valstybės Dūmos deputato Sergejaus Glazjevo manymu, pseudovalstybę.

Estija tapo pirma šalimi pasaulyje, daugiausia iš Rusijos (jau tada žinota, kad kai kurie IP adresai buvo Kremliuje esančių kompiuterių) masyviai pulta kibernetinėmis atakomis. Logiška, kad Talinas po to įsteigė NATO kibernetinės gynybos centrą, Estija šiandien yra kibernetinio saugumo lyderė Europoje.

Estiškas pragmatizmas persmelkia ir, atrodytų, „tik“ detales, politinius fragmentus. Tarkime, baltų santykius kurį laiką temdžiusioje Baltarusijoje režimo renčiamos Astravo AE temoje. Kuomet Baltijos šalių prezidentų susitikimas Estijos Saaremoje birželio pabaigoje pirmą kartą istorijoje vyko be Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos, šio biurui nevykimo priežastimi nurodžius nuomonių skirtumus dėl Astravo AE elektros pirkimo, Estijos prezidentė K. Kaljulaid išreiškė mandagiai ironišką liūdesį dėl nevisaverčio susitikimo, viena iš priežasčių nurodžius Lietuvos vidaus politikos peripetijas.

Apibendrinant apie neafišuojamą solidarumą bei pragmatizmą. Ne tik visa rusų spauda informavo apie Rusijos federalinės saugumo tarnybos spalio 6-ąją sulaikytus rusų kariškį Smolenske bei jo brolį Pskove (šis pastoviai gyveno Estijoje) už šnipinėjimą Estijos naudai. Labai tikėtina, žinia – tik aisbergo viršūnė, mat į viešumą prasismelkusių tokių naujienų iš Rusijos paprastai būna labai mažai.

Estija tyliai ir turbūt visai sėkmingai užsiima delikačia informacijos rinkimo veikla vis labiau užsidarančioje Rusijoje taip pat todėl, kad sėkmingai perpranta bei „gliaudo“ Rusijos specialiųjų veikimo algoritmą.

„The Washington Post“ dar 2018 metų lapkritį nurodė ją pavyzdžiu, kaip iššifruoti rusų agentus (nuo 2007-ųjų iki publikacijos estai sulaikė bent 17 rusų specialiosioms tarnybos dirbusių žmonių). Pasak dienraščio, rusų šnipų atveju mažytės Baltijos respublikos specialiosios tarnybos rekomenduoja Vakarų kolegoms veikti pagal tokį principą: iš pradžių agentus paviešinti, paskui pasmerkti gėdai. Tai yra veikti priešingai nei Vakarų specialios tarnybos, kurios paprastai vengia diplomatinių skandalų ir aiškinasi „po kilimu“.

Estai – maža, bet darbšti, į viską gilintis linkusi nacija, veikiausiai todėl vis dažniau atsiduria įvairių reitingų viršūnėse. Pavyzdžiui, PISA švietimo reitinge estų moksleiviai yra pirmi Europoje ir penkti pasaulyje, šioje srityje Estija aplenkė net ypač aukšta švietimo kokybe tradiciškai garsėjančią Suomiją, iš kurios „pakeliui“ neabejotinai mokėsi. Pasaulio sveikatos organizacija šią respubliką (su Islandija ir Suomija) yra nurodžiusi kaip pasižyminčią ypač švariu oru (daugiau nei pusė Estijos teritorijos padengta miškais). Paskutiniai metais ir gyvenimo kokybės reitinguose Estija ėmė terptis į daugiausia Šiaurės šalių dominuojamas aukščiausias vietas. Šalis užima pirmą vietą pagal žodžio laisvę internete, yra rekordininkė pagal interneto startuolių skaičių. Ir taip toliau.

Estai ir su ekstravagantiškais dešiniaisiais radikalais-populistais dorojasi savaip, estiškai, darbų nestabdydami.