1917-aisiais įkurta Hermanno Temmler'io farmacinė įmonė jau 1938-aisiais susintetino pervitiną, kitaip žinomą kaip metamfetamino hidrochloridą, jis gamintas net iki 1988 metų. Centrinę nervų sistemą veikiantis preparatas buvo tiekiamas psichiatrinėms ligoninėms, pacientai juo gydyti nuo narkolepsijos (liga, pasižyminti staigiais mieguistumo ar miego priepuoliais). Vaistas ilgiau padėdavo išlikti žvaliems, sutelkti dėmesį. Žinoma, toks preparatas tiesiog negalėjo neatkreipti valdžioje esančių nacistų dėmesio. Jau 1939 metais, Lenkijos puolimo metu, preparatą išbandė vokiečių tankistai, – jie parodė puikų valios ir ištvermės pavyzdį, todėl 1940-aisiais, vykstant Prancūzijos kampanijai, vokiečiai šį preparatą naudojo dar plačiau. Buvo pagamintas šokoladas su pervitinu „Pansershokolate“, civiliai vaistinėse taip pat galėjo įsigyti šių „budrumo“ tablečių ar injekcinio tirpalo.
Bėdos pradėjo aiškėti kiek vėliau, tiksliau, masiniai karininkų pranešimai apie pašalinius preparato poveikius pavėluotai ėmė pasiekti vyriausiosios vadovybės ausis. Tačiau pergalėms frontuose pilantis vienai po kitos į tai nebuvo kreipiama dėmesio, o karinei mašinai pradėjus strigti buvo tikima, kad „stebuklingas vaistas“ pakels karių kovingumą. Apie pašalinius pervitino veiksnius nieko naujo nepasakysime, jeigu skaitytojas bent minimaliai susipažinęs su narkotiko metamfetamino poveikiu.
Perdozavus narkotiko prasidėdavo juslinės haliucinacijos, baimės, skausmo pojūčio stygių keisdavo apatijos, išsekimo, visiško nedarbingumo laikotarpis, kai kario jau nebegalima vadinti kariu, o greičiau drebančia bejėge „daržove“.
1944 metais Laplandijoje veikiančio suomių (Erillinen Pataljoona 4 (ErP4)) atskirasis specialiųjų pajėgų batalionas specializavosi žvalgybos ir diversinių operacijų vykdyme priešo užnugaryje, ypač svarbiame kelyje Alakurtyje (gyvenvietė dabartinėje Rusijoje, Murmansko srityje), Kandalakšos rajone. Kovo 16-ąją dvi diversinės grupės išsiruošė patikrinti oro žvalgybos duomenų apie sovietų statomą aerodromą. Po varginančio žygio Laplandijos sniegynais suomiai susidūrė su sovietais ir pasiskirstę atskiromis grupėmis bandė išvengti prasidėjusio persekiojimo.
Seržantas Aimo Koivunenas šliuožė slidėmis priešakyje savo būriui klodamas taką pačiame giliausiame sniege. Jėgos seko, o sovietai alsavo į pakaušį.
Aimo prisiminė, kad kišenėje guli visam būriui skirta pervitino dozė, kurią, jeigu jau reikėtų vartoti, tai būtent dabar. Spaudė pavasarinis Laplandijos šaltukas (–20 laipsnių) ir šliuožiant slidėmis nepavyko iškrapštyti vienos tabletės, todėl daug negalvodamas Aimo susikrovė į burną visą pakuotę – penkiakartę maksimalią metamfetamino dozę.
Iš pradžių nieko ypatingo nenutiko. Diversantas pajuto jėgų antplūdį ir energingai šliuožė toliau, tačiau netrukus dėl chemikalo prasidėjo haliucinacijos, sąmonė tai temdavo, tai prašviesėdavo. Vieno prašviesėjimo metu Aimo susivokė esąs visiškai vienas, kaip vėliau paaiškėjo, už 100 kilometrų nuo pirminio kontakto su sovietais. Ginklas buvo šalia, tačiau pasiimtų maisto atsargų niekur nesimatė. Narkotinius regėjimus keitė panikos atakos, o Aimo šliuožė vis toliau ir toliau nuo realios ar įsivaizduojamos sovietų grėsmės.
Kai pervitino poveikis laikinai praeidavo, suomis pajusdavo žvėrišką alkį – bandė kramtyti pušų pumpurus, o kartą net pagavo sibirinį kėkštą, jį visą nedelsdamas ir suvalgė.
Šalia apleisto vokiečių oro uosto Aimo užlipo ant priešpėstinės minos ir kaip reikiant susižalojo koją – nei eiti, nei šliuožti tapo neįmanoma, todėl kentėdamas apsnigtame griovyje jis praleido... beveik savaitę, kol žaizdos pradėjo trauktis, ir vėl leidosi į kelionę, į saviškių paiešką.
Po kurio laiko jam pasisekė – sutiko suomių patrulį.
Aimo Koivunenas Laplandijos miškuose praleido 2 savaites ir nukeliavo beveik 400 kilometrų. Po savo kelionės kadaise treniravęsis stiprus suomis svėrė tik 43 kilogramus.
Žinoma, vien pervitino poveikiu to paaiškinti negalima. Atsakydamas į klausimą „kaip?“, jis kukliai šyptelėjo, žvilgtelėjo žydrom akim ir ištarė – sisu*. Aimo Koivunenas mirė 1989-aisiais savo gimtojoje Suomijoje.
*sisu – žodis, apibūdinantis suomių tautos charakterį, taip pat reiškiantis begalinį užsispyrimą, kietakaktiškumą ir nepasidavimą jokiomis aplinkybėmis.