Tai yra ištrauka iš istoriko Laurence'o Reeso knygos „Aušvicas. Naciai ir galutinis sprendimas“, kurią iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas, išleido leidykla „Kitos knygos“.
1942 metų žudynėse Aušvicui dar nebuvo numatytas svarbiausias vaidmuo, tačiau būtent tais metais ši stovykla pradėjo daryti įtaką Vakarų Europai. Praėjus vos keletui dienų po slovakų valdžios derybų su vokiečiais ir Slovakijos žydų išsiuntimo į Aušvicą, pirmus žmones į šią stovyklą pasiuntė ir kita Europos valstybė. Šiuos ir vėlesnius vežimus lėmė dar painesnės ir labiau netikėtos aplinkybės nei įvykiai Slovakijoje, mat kovo 23 dieną išvykęs traukinys atkeliavo iš vokiečių užkariautos valstybės, kuriai buvo palikta nemažai savivaldos teisių, – Prancūzijos.
Po 1940 metų birželį patirto greito pralaimėjimo Prancūzija buvo padalinta į dvi zonas – okupuotą ir neokupuotą. Pirmojo pasaulinio karo didvyris maršalas Philippe’as Pétainas tapo valstybės vadovu ir įsikūrė neokupuotoje šalies dalyje esančiame Viši mieste. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Pétainas buvo populiarus visuomenės veikėjas (daug populiaresnis, nei dauguma prancūzų buvo linkę pripažinti po karo) ir tapo visą šalį apėmusio troškimo atkurti Prancūzijos didybę centrine figūra. O štai vokiečiai greičiausiai buvo išsikėlę prieštaringus tikslus: jie norėjo valdyti Prancūziją, tačiau turėti ten kuo mažesnes pajėgas. Visoje šalyje, tiek okupuotoje, tiek neokupuotoje teritorijoje, dirbo mažiau nei pusantro tūkstančio vokiečių karininkų bei pareigūnų. Vokiečių valdžia smarkiai priklausė nuo prancūzų biurokratų noro bendradarbiauti ir šalyje jau veikiančių administracinių sistemų.