NATO ežeras: dėl pokyčių Baltijos jūroje Rusija gali kaltinti tik save

Tingiai gerdamas saulės spindulius Lenkijos Łazy kurorto paplūdimyje – balto smėlio atkarpoje, taip ir viliojančioje atsipūsti – Europos reikalams skirtos „Economist“ skilties „Charlemagne“ redaktorius absoliučiai nenutuokia apie jam gresiantį pavojų. Pavojingai arti jo idilės Baltijos jūros pakrantėje keturių priešiškų valstybių – Cinereus, Griseus, Murinus ir Plumbeus – armijos žengia į centrinę Vokietiją. Liūdnai pagarsėjusios „Bruckner“ organizacijos vadų į priekį ginami priešai užtikrintai juda į šiaurę link Baltijos. Kol romiai nardo žuvys, vaikai nerūpestingai šokinėja per bangas, o vasariškas vėjas kutena pušyno viršūnes, į kovą su įsibrovėliais jau dangų skrodžia per 250 NATO karo lėktuvų.

Ši invazija, žinoma, tėra fantazija, ir ją sugalvojo tikrai ne „Charlemagne“ autorius. Ją sumąstė NATO žmonės, jie ir parinko scenarijų šiems kariniams žaidimams. Vokietijoje birželio viduryje vykusios karinės pratybas įtraukė per 10 tūkst. pilotų iš 25 šalių. „Air Defender 23“ buvo didžiausios aljanso oro pratybos istorijoje.

Dešimtmečius tokia invazija iš Rytų atrodė netgi pernelyg tikėtina. Šaltojo karo metais Vakarų sąjungininkai Baltijos regione buvo beviltiškai atsilikę. NATO planuotojai skaičiavo, kad neutrali Švedija ir Suomija sėdės tyliai, kol sovietų, Rytų Vokietijos ir Lenkijos flotilė padės komunistų pajėgoms pasiekti Danijos ir Vakarų Vokietijos pakrantes.

Kai griuvo Berlyno siena, viskas pasikeitė.