Geto muziejuje galima išvysti čia kalintų vaikų piešinius. Viename 1931 m. gimusio berniuko Arnosto Jilovsky piešinyje nupiešta spygliuota viela apkarstyta tvora ir už jos ratus sukantys paukščiai bei tolumoje besidraikantys minkšti debesys. Vieneriais metais jaunesnė Doris Weiserova nupiešė gėlėtoje pievoje sparnais plazdenančius drugelius. Abu vaikai 1944 m. spalį žuvo Aušvice.
Keista Terezine tvyranti nuotaika literatūroje įamžinta 2001 m. išleidus romaną „Austerlitzas“. Joje vokiečių autorius WG Sebaldas aprašo atsitiktinius pasakotojo susitikimus su architektūros istoriku Žaku Austerlitzu, kurį įsivaikinę britai iš Velso nuslėpė tikrąją jo kilmę ir neatskleidė, kad jis buvo vienas iš žydų vaikų, evakuotų į Jungtinę Karalystę vykdant „Kindertransport“ iniciatyvą.
Dešimtmečius vengęs XX a. istorijos, Austerlitzas galų gale išsiaiškina, kad jo šeima gyveno Terezine, kur prieš mirtį buvo kalinama jo motina. Su Holokausto tikrove veikėjas galiausiai susitaiko geto muziejuje. Vaikštinėdamas aplinkinėmis gatvėmis jis atkreipia dėmesį į „vartus ir duris... pastojančius kelią į iki šiol nepažintas tamsybes“.
Čekijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, galima išvysti daugybę antisemitizmo blogį įamžinančių istorinio atminimo ženklų. Vienas pavyzdys – 2017 m. Prahoje „Kindertransport“ iniciatyvos išgelbėtų vaikų pastatytas paminklas nužudytiems savo tėvams. Tad tiems, kas nori mokytis, istorijos pamokas primenančių atminimo ženklų netrūksta.
Ir vis dėlto praeitą mėnesį Žydų bendruomenių federacijos ataskaitoje atskleidžiama, kad 2015–2018 m. antisemitinių incidentų Čekijoje padaugėjo 189 procentais, o grįžęs iš Terezino į Prahą „Charlemagne“ skyrelio korespondentas ant „Kindertransport“ paminklo pastebėjo naują įskilimą – paminklą kažkas neseniai apdaužė plaktuku.
Dvylikoje Europos Sąjungos valstybių narių apklausus 16 tūkst. žydų, paaiškėjo, kad 89 proc. mano, kad per pastaruosius penkis metus antisemitizmas sustiprėjo, o vienas iš trijų teigė per pastaruosius metus patyręs priekabiavimą. Kartais vis labiau plintančias antisemitines atakas vykdantys asmenys agresyvūs ir išdidūs, kaip užpuolikai, praėjusį pavasarį Berlyne diržais aptalžę du kipas dėvinčius vyrus.
O kartais jie užsideda apsimestinio nekaltumo kaukes. Pavyzdžiui, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas palaiko puikius santykius su Izraelio ministru pirmininku Binyaminu Netanyahu, tačiau tuo pačiu metu kartoja antisemitinius pasisakymus, skleisdamas propagandą prieš iš Vengrijos kilusį liberalą ir filantropą George Soros. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės Leiboristų partija jau daugybę metų toleruoja narių antisemitizmą. Visa tai vyksta žemyne, pilname paminklų, primenančių, kas nutinka, kai į neapykantą žiūrima pro pirštus.
Galima padaryti dvi išvadas. Pirmoji – kad paminklai Holokaustui atminti paprasčiausiai turėtų būti didesni. Tačiau vos už dešimties minučių kelio nuo tos vietos, kur Berlyne du vyrai išplakti diržais, stovi visą miesto kvartalą užimančios, antkapius primenančios Paminklo nužudytiems Europos žydams kolonos. Jei užtektų vien to, kad paminklai būtų matomi, jie turėtų atakas sustabdyti. Tačiau galima daryti ir kitą, nelabai malonią išvadą – kad vien paminklų negana ir kad neteisinga yra suprasti, jog paminklai gali įtvirtinti idėją, kad antisemitizmas priklauso praeičiai, ir taip skatinti abejingumą dabar plintančiai neapykantai.
V. Orbanas gali parodyti šalia Vengrijos parlamento rūmų išdėstytus geležinius batus, primenančius 1944 m. ir 1945 m. fašistų ten nušautus žydus ir teigti, kad tai įrodo, kad jo šalyje į istoriją žvelgiama rimtai. Tačiau negalima pamiršti, kad naujausio Budapešto Holokausto muziejaus atidarymas buvo atidėliojamas daugybę metų, nes skųstasi, kad jame bandoma užglaistyti vengrų bendradarbiavimą su naciais.
Žinoma, organizuoti oficialius renginius ir statyti Holokaustą ir kitus antisemitizmo aktus primenančius istorinius paminklus labai svarbu, o pamačius jie gali giliai sujaudinti. Terezino miestelis – vienas iš daugelio puikių to pavyzdžių. Tačiau istorinės pamokos, kurias galime išmokti iš paminklų, negali būti laikomos su kasdieniu gyvenimu nesusijusia atgailos išraiška. Jos turi peržengti atminimo renginių ir paminklų ribas. Jos turi įsibrauti į patogų paprastų žmonių mąstymą.
Ne tik atminti, bet ir prisiminti
Įmonės „Comres“ ir CNN žinių praeitą rugsėjį atlikti tyrimai atskleidžia, kad 34 proc. europiečių apie Holokaustą nėra girdėję nieko arba beveik nieko. Dėl to nenuostabu, kad Europos žydų kongreso neseniai paskelbtame plane kovoti su antisemitizmu daugiausiai dėmesio skiriama šveitimui ir istorijos aiškinimui. Jame siūloma pateikti aiškesnį Holokausto apibrėžimą bei naujas gaires mokykloms ir skirti daugiau lėšų Holokausto tyrimams ir šveitimui. Tačiau planą įgyvendinti bus sunku. Abejingumas ir neišmanymas – tai nauji bėgiai, kuriais rieda antisemitinė neapykanta.
Kaip šį traukinį nuversti nuo bėgių? Teisėsaugos institucijos turi antisemitinius nusikaltimus stabdyti sistemingai. Įvairių visuomenės sričių lyderiai privalo netoleruoti ribas tarp įprastinės politikos ir antisemitinės neapykantos trinančių politikų. Švietėjai ir pilietinės visuomenės organizacijos privalo skleisti praeities pamokas. O visi kiti gyventojai turi stengtis sumažinti atotrūkį tarp paminklų ir kasdienio gyvenimo. „Tik tada, kai karą išgyvenusi karta nebebus su mumis, – praeitais metais pareiškė Angela Merkel, – sužinosime, ką iš tiesų išmokome iš istorijos.“
Įkvėpimo gali suteikti WG Sebaldo romanas. Po daugybės viską neigiant praleistų metų Žakas Austerlitzas atvyksta į Tereziną, kuriame pirmąjį susidūrimą su praeitimi išprovokuoja slegiantys kelionėse išvystų pastatų praeityje regėto smurto atgarsiai. Jis ypač domisi didžiosiomis Europos traukinių stotimis – ne tik džiaugsmingų susitikimų vietomis, bet ir tyliomis išnaudojimo ir priespaudos liudininkėmis, iš kurių kareiviai ir civiliai traukė į karą, tremtį ir išeivystę.
WG Sebaldo sukurtoje Europoje praeities neįmanoma sulaikyti oficialiai nustatytose atminimo vietose. Ji verda ir burbuliuoja pridengta tik plonyčiu kasdienio gyvenimo sluoksniu. Kas išmoktume praeities pamokas, privalome tą sluoksnį nutraukti.