Neapgalvotas sovietų sprendimas sukūrė „vartus į pragarą“: duobėje ugnis liepsnoja jau daugiau nei 50 metų

Įsivaizduokite, kad esate klajoklis, ganantis savo avis kur nors Centrinės Azijos dykumose. Toli toli matote, kad viduryje dykumos kažkas nenumaldomai dega. Dieną naktį ši ugnis nenurimsta, jos neužgesina net retai pasirodantis lietus. Galų gale pasiekę šviesos ir ugnies šaltinį išvystate milžinišką kraterį, kuris spjaudosi ugnimi. Turkmėnistano Karakumų dykumos gyventojams tai yra kasdienybė: šalia jų jau daugiau nei 50 metų egzistuoja tokie vartai į pragarą. Tačiau šiuos vartus į pragarą pravėrė ne velnias iš Biblijos, o daug tikroviškesni demonai – sovietų mokslininkai.

Greičiausiai jau esate girdėję apie Darvazos kraterį – čia ugnies temperatūra siekia net 400 laipsnių Celsijaus. Kraterio atsiradimo istorijos komponentai yra tokie: metano dujos, godumas, neapdairumas ir granata. Na, taip bent jau skelbia „oficiali“ istorija. Iš tiesų šio degančio kraterio atsiradimo istorija apipinta paslaptimis, nes oficialūs dokumentai arba sunaikinti, arba taip ir nebuvo išslaptinti.

Atrodytų, kad deganti maždaug 70 metrų pločio ir 20 metrų gylio ertmė turėtų tapti bent jau turistų traukos centru, tačiau Turkmėnistano diktatorius šiai vietai jaučia ypatingą neapykantą. O neapykantos šaknys slypi kruvinoje Turkmėnistano istorijoje. Viskas prasideda su Rusijos caru Aleksandru II ir Josifu Stalinu: jų žiaurūs užmojai padėjo pamatus Darvazos nelaimei – tiek kalbant apie kraterio atsiradimą, tiek apie Darvazos gyvenvietės sunaikinimą.

Kruvina pradžia