Paveiksle, į kurį žiūriu, pavaizduota medžioklė. Tačiau nors jį nutapė mūsų broliai Homo sapiens, pavaizduoti medžiotojai nepanašūs į mus. Čia vaizduojami veikėjai – tai maži žmonių ir gyvūnų hibridai. Vieni papuošti uodegomis ir snapais, kiti įsitvėrę iečių ir virvių. Šios figūrėlės vadinamos „teriantropais“ (graikiškai theríon – „laukinis gyvūnas“, o „anthrōpos“ – žmogus). Jų randama daugelyje senųjų kultūrų – nuo senovės graikų kentaurų iki šuns galvą turinčio senovės egiptiečių mirties dievo Anubio.
Paveiksle vaizduojamos šešios tokios figūrėlės, puolančios šernus ir mažąjį buivolą, labai paplitusį jūros žvaigždės formos saloje Sulavesyje, rytų Indonezijoje. Menininkas ar menininkai figūrėles pavaizdavo labai stilingai – mažojo buivolo kūnas didesnis, o kanopos elegantiškesnės, negu tikrovėje. Prieš žmogeliukus jis atrodo milžinas. Šios figūrėlės primena laikus, kai planeta priklausė gyvūnams, o gyvūnai nepriklausė mums.
Paveikslą sukūrę žmonės tapyti pradėjo vos pasiekę archipelagą iš Azijos žemyno – maždaug prieš 45 000 metų. Jie gyveno negailestingame pasaulyje, kuriame teko slėptis nuo didžiulių liūčių, nuolat labai rizikuojant medžioti, rinkti valgomus vaisius ar uogas ir žvejoti, gyventi perpildytuose urvuose arba miegoti po atviru dangumi, visiškai priklausomiems nuo stichijų.
Kūrinys Bulu Sipongo urve, Sulavesyje atrastas 2016 m. Neseniai atlikta analizė atskleidė, kad jis – „seniausias vaizdinis pasakojimo įrašas“, „ankstyviausias vaizduojamo meno kūrinys pasaulyje“ ir kad jam jau mažiausiai 43 900 metų (seniausias pasaulio piešinys – tai abstraktus 73 000 metų senumo piešinukas, 2018 m. rastas Pietų Afrikoje). Tačiau mano apmąstymus prie paveikslo nutraukia serija triukšmingų sprogimų – viena seniausių pasaulio meno galerijų įsikūrusi kalnakasybos koncesijoje.
Praeitais metais kelias dienas prieš Kalėdas nukeliavau į Indonezijos uostą Makasarą susitikti su nutrūktgalviu archeologu, vardu Budianto Hakimas. Draugai jį vadina Budi, tačiau aš pradėjau jį vadinti Indonezija Džounsu, o pravardę greit perėmė ir jo kolegos. Įdegęs, kresnas, rusvai žalsvais safario drabužiais vilkintis vyras tikrai atrodė puikiai tinkamas tam vaidmeniui. Jo plaukai buvo pasišiaušę, o dideli buki pirštai dažniausiai lakstydavo po kišenes ieškodami cigaretės, išskyrus tuos atvejus, kai būdavo užimti jo mėgstamiausia veikla – gaminti įrankius iš titnago.
Didžiuliame Makasaro pakraštyje įsikūrusiame Pietų Sulavesio archeologijos centre jis parodė man krūvas netoliese iškastų radinių – nuo neolito laikotarpio strėlių smaigalių iki XVII a. mėlynos ir baltos spalvos porceliano, atkeliavusio klestint prekybai tarp Indonezijos ir Čingų dinastijos valdomos Kinijos. Aprodydamas pastatą Budi papasakojo, kaip ėmė domėtis didelės Sulavesio salos, plytinčios į rytus nuo jo gimtojo Balio, istorija. Mokytojų šeimoje Gimęs Budi nepaprastai daug skaitė. O kai ėmė mokytis koledže, pasirinko sritį, kuri padėjo patenkinti jo nuotykių troškimą – sritį, kurioje, tarsi tikras Indiana Džounsas paaiškino jis, buvo galima „miegoti su gyvatėmis“.
Baigęs koledžą vyras ištyrė mažiausiai 300 urvų Sulavesyje – saloje, kurios kiekviena dalis pasižymi išskirtiniu klimatu ir kurioje galima rasti tiek miglotų kalvų, tiek tankių miškų. Skirtingose salos atšakose net išsivystė skirtingos gyvūnų rūšys – juodoji makaka randama tik šiaurėje, o batuotoji makaka (macaca ochreata) – tik pietryčiuose. Budi vienas ir su kolegomis parašė daugybę mokslinių darbų, apimančių dešimtis tūkstančių Sulavesio istorijos metų. Tačiau naujausias jo darbas gali būti pats svarbiausias. Sulavesyje atrasti paveikslai, tarp jų ir mano matyti šernų medžiotojai, gali pakeisti meno istoriją – dabar jau nebemanoma, kad vaizduojamoji tapyba prasidėjo Europos El Castillo urve Ispanijoje ir Chauvet urve Prancūzijoje, kuriuose rasti kūriniai yra maždaug 40 000 metų senumo.
Maniau, kad sunkiausia bus įkalbėti jį į šią istorinę vietą pasikviesti ir mane. Tačiau paaiškėjo, kad leidimą reikia gauti net jam, nes paveikslas rastas teritorijoje, priklausančioje įmonei „Tonasa Cement Company“ – didžiulėje kalnakasybos koncesijoje, kurią „Tonasa“ iš Indonezijos vyriausybės nusipirko 1984 m., keletą dešimtmečių prieš atrandant kūrinius urvuose. „Tonasa“ aplink juos atitvėrė saugomą teritoriją, bet raktai nuo įėjimo saugomi įmonėje, o kalnakasyba aplink vyksta ir toliau. „Galėtų būti ir geriau“, – burbteli Budi, kurio kolegos iš Pietų Sulavesio kultūros paveldo apsaugos centro ir taip turi mažai išteklių saugoti provincijos paveldą nuo išnykimo.
Į urvą nuvažiavome su šešiais „Tonasa“ darbuotojais, užsimaukšlinusiais kepurėles su snapeliu ir vilkinčiais marškinėliais su įmonės moto: „Kartu kuriame geresnę ateitį“. Jie mielai papasakojo apie „Tonasa“ planus netoli paveikslų atidaryti muziejų ir pasirūpinti, kad vietovę į saugomų vietų sąrašą įtrauktų UNESCO bei pridūrė, kad šiuo metu paveikslus pamatyti gali visi įmonės leidimo paprašę lankytojai. Tačiau nuo gruodžio, kai apie atradimą paskelbta viešai, šiuo pasiūlymu pasinaudojo vos keliolika žmonių.
Atvykę į urvą kelias minutes ėjome pėsčiomis, kol pasiekėme įėjimą ir užlipome bambukinėmis kopėčiomis į ertmę su paveikslais. Ji maždaug aštuoni metrai nuo žemės. Siena, kurią paveikslui pasirinko priešistorės dailininkai – tai puiki drobė, apšviesta natūraliai krintančios šviesos. Ši vieta vis dar pilna gyvybės. Akytos kalkakmenio sienos apraizgytos storų rudų krūmokšnių ir vijoklių šaknų, o po jomis ant žemės pilna skruzdėlių ir tamsiai mėlynų purve šmirinėjančių šimtakojų. Pakreipiu kaklą, norėdamas apžvelgti visą senovinę freską.
„Jie buvo drąsūs“, – apie senuosius Sulavesio dailininkus kalbėjo Budi. Pasak jo, medžioti buivolus ir šernus buvo labai pavojinga, ypač su primityviais įrankiais. Apie medžiotojus jis kalba išdidžiai ir familiariai, tarsi jie būtų jo seneliai, o sakinius dažnai pradeda sakydamas, kad kalba kaip anak bangsa, t. y., „šios tautos vaikas“. Budi tiki, kad senovės dailininkai gyveno tose pačiose lygumose, kur namus ant pastolių iki šiol stato jo paties etninė grupė bugiai.
„Noriu, kad kiekvienas Indonezijos mokinys žinotų, kad menas kilo iš čia. Iš mūsų“, – teigė Budi. Jis mano, kad atrasti priešistorinio meno ypač svarbu Indonezijai – šaliai, kurioje beveik neįmanoma rasti net ir kelių amžių senumo rašytinių šaltinių, nes popierius tropinėse šalyse neišsilaiko. O daugelį likusio archipelago daiktinio paveldo sunaikino vulkanų išsiveržimai ir žemės drebėjimai. Budi priešistorinius paveikslus laiko ne tik priemone prisivilioti turistų ar prisidėti prie archeologijos pasiekimų – jis juos laiko neatsiejama Indonezijos gyventojų tapatybės dalimi. „Mūsų protėviai buvo protingi žmonės“, – teigė jis.
„Šis urvas naudotas ritualams, – tęsė Budi, kol apžiūrinėjome senovinį kūrinį. – Nėra jokių ženklų, kad žmonės čia gyveno. Jie ateidavo tik tapyti ir galbūt pasimelsti savo dievui.“ Žmonės prieglobsčio urvuose ieškojo visada. Induistų jogai, keltų aiškiaregiai, senegaliečių sufijai, pirmieji budistai ir senovės graikai – visi jie traukdavo į urvus ieškodami dvasinio nušvitimo. Kai kurie akademikai mano, kad religija atsirado iš kūrybinio akto – įsivaizduojant žmones ar gyvūnus, kaip aplink nieko nėra. Laikantis tokio požiūrio, čia pavaizduotos figūros – tai ne tik menas, bet ir pačios religijos pirštų antspaudai.
Išklausęs Budi egzegezės ir atsipeikėjęs nuo nuostabą keliančio paveikslo poveikio pastebėjau, kad jo paviršius apsilupinėjęs. Pasak kultūros paveldo apsaugos centro, kasmet išnyksta po 3 cm kūrinio. Senovės meno kūriniams kenkia žmonių buvimas – į Lascaux urvą Prancūzijoje turistai neįleidžiami nuo 1963 m., nes lankytojų iškvepiamas oras skleidžia anglies dioksidą, kenkiantį freskoms ir padedantį formuotis dumbliams ir kalcitui (dabar lankytojai vedami pamatyti įmantrių kūrinių kopijų, vadinamų „Lascaux II“). Urve graužiamas sąžinės kvėpavau negiliai.
Tačiau vis žvilgčiojau ir į įėjimą, atsiveriantį į tą pusę, kurioje vos už keturių kilometrų stovi dūmus į orą pučianti „Tonasa“ gamykla. Iš aukštai taip pat matėsi kas kelias minutes pirmyn atgal zujantys gryno kalkakmenio pilni sunkvežimiai. Be to, visą ten praleistą laiką karts nuo karto turėdavome sustoti, kai urve tarsi griaustinis nuaidėdavo sprogimas.
Pasak australų archeologo Maxime Auberto, vadovavusio tyrėjų komandai, kuri nustatė paveikslo amžių, didžiausią pavojų priešistoriniam menui čia kelia eismo ir kalnakasybos keliamos dulkės. Be to, gręžiniai daro įtaką trapiai hidrologinei sistemai, vadinamai karstu – kalkakmenio dariniams, ant kurių dažniausiai randami priešistoriniai paveikslai. Pasak Budi, dėl to paveikslo paviršius ima luptis, o pigmentai blykšta. Kertant aplinkinius medžius, kad būtų daugiau vietos kalnakasybai, kinta urvų temperatūra ir drėgmė, o atmosferoje daugėja anglies dioksido, skatinančio kalkakmenį irti („Tonasa“ atstovai neigė, kad kalnakasyba sukelia tokį poveikį.)
Sulavesyje kasmet aptinkama naujų priešistorinių darbų, todėl tikėtina, kad netoliese esančiuose urvuose taip pat yra neatrastų senovinių paveikslų. 2017 m. „Tonasa“ pasirašė sutartį su paveldo apsaugos centru ir pažadėjo saugoti Bulu Sipong urvą bei pranešti apie naujus jame aptiktus archeologinius radinius. Tačiau 1966 m. didelius Pietų Sulavesio karsto plotus vos už 2 500 rupijų (maždaug 68 pensus) už kvadratinį metrą nusipirko cemento įmonė „Bosowa“. O „Bosowa“ su vietos savivaldybe neturi pasirašiusi jokių sutarčių, todėl tokie archeologai kaip Budi nerimauja.
Aiškiai matydamas nepaliaujamai link urvo besibraunančią pramonę iškeliavau apimtas praradimo jausmo. Tačiau Budi į seniausio pasaulio paveikslo likimą žvelgė ne taip sentimentaliai. „Mūsų darbas baigtas. Dabar niekas nuo mūsų nebepriklauso. Kaip galėdami geriau viską įamžinome“, – važiuojant šalin teigė jis. Jis jau ėmė tyrinėti kitus urvus netoliese esančiame Marose. Ilgai galvoti apie pasiekimus šioje pasaulio dalyje, kur archeologams reikia nuolat varžytis su kalnakasybos ir miško kirtimo pramone, nėra laiko. Atsisukau pažvelgti paskutinį kartą, tačiau pamačiau tik gamyklos viršūnę. „Čia yra dar daug kūrinių, – tarė Budi. – Turime rasti ir juos. Tai mažiausia, ką galime padaryti. Dėl savo protėvių.“