D. Trumpo viceprezidentas Mike Pence suskubo jam pritarti. „Nebuvo jokio quid pro quo, – teigė jis. – Prezidentas nedarė jiems jokio spaudimo.“ Toks pasiteisinimas gana keistas, nes leidžiama suprasti, kad prašyti užsienio vyriausybės pagalbos norint laimėti rinkimus – nieko blogo. Tačiau būtent tokį pasiteisinimą nuolat kartojo prezidento rėmėjai. Ir vis dėlto dėl dviejų įvykių spalio 17 d. tokią poziciją apginti pasidarė sunkiau.
Pirmasis jų – Amerikos ambasadoriaus Europos Sąjungai Gordon Sondland parodymai trims tyrimui dėl prezidento apkaltos vadovaujantiems Atstovų Rūmų komitetams. Nedaug diplomatinės patirties turintis, bet dosniai prezidentui aukojęs G. Sondland interviu Ukrainos televizijoje teigė, kad kartu su specialiuoju atstovu Ukrainos deryboms Kurt Volker ir Energetikos departamento sekretoriumi Rick Perry „iš esmės prižiūrėjo Ukrainos ir JAV santykius“.
Kai kuriuos profesionalius valstybės pareigūnus tai sukrėtė. Iki liepos prezidento Nacionalinio saugumo taryboje tarnavusi Rusijos reikalų specialistė Fiona Hill anksčiau šią savaitę Atstovų Rūmų komitetams teigė mananti, kad dėl G. Sondland patirties stokos kyla pavojus, jog juo pasinaudos kontržvalgyba. F. Hill ir jos buvęs viršininkas, ankstesnis prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais John Bolton, taip nerimavo dėl G. Sondland elgesio, kad pranešė apie jį Baltųjų rūmų advokatams.
J. Bolton labai prieštaravo šešėlinei užsienio politikai, kurią, kaip spėjama, su G. Sondland pagalba vykdė prezidento asmeninis advokatas Rudy Giuliani. „Aš nenoriu dalyvauti kažkokiuose narkotikų sandėriuose, kuriuos ten rengia Sondland ir Mulvaney (prezidento administracijos vadovas Mick Mulvaney)“, – pasak F. Hill teigė J. Bolton.
Tačiau G. Sondland pasižymėjo viena savybe, būtina išgyventi su D. Trumpu – buvo pasiryžęs jį ginti. Žinutėje aukščiausio rango JAV diplomatui Ukrainoje Bill Taylor, nerimavusiam, kad pagalba V. Zelenskiui bus teikiama tik tuo atveju, jei sutiks padėti ištirti Joe Binden, G. Sondland parašė: „Prezidentas labai aiškiai pasakė – negali būti jokių quid pro quo.“
Tačiau duodamas parodymus spalio 17 d. G. Sondland buvo mažiau linkęs remti D. Trumpą. Jis teigė sutinkantis su B. Taylor, kad „Prezidentas V. Zelenskis niekaip neturėtų prisidėti prie 2020 m. JAV prezidento rinkimų... Prašyti užsienio vyriausybės vykdyti tyrimą siekiant daryti įtaką ateinantiems JAV rinkimams būtų neteisinga. Nesuteikti karinės pagalbos, kad tai valstybei būtų daromas spaudimas tokio tyrimo imtis, taip pat būtų neteisinga.“
G. Sondland teigė manęs, jog R. Giuliani siekia priversti V. Zelenskį „viešai įsipareigoti, kad Ukraina ištirs korupcijos problemas“, bet „tik daug vėliau suprato, kad gali būti, jog R. Giuliani taip pat siekė paskatinti ukrainiečius ištirti buvusį viceprezidentą J. Biden ir jo sūnų bei tiesiogiai ar netiesiogiai įtraukti užsieniečius į 2020 m. prezidento rinkiminę kampaniją.“
Pasak jo parodymų, kad jokio quid pro quo nebuvo, jis išsiaiškino iš paties D. Trumpo. „Paskambinau prezidentui, – įžanginėje kalboje teigė jis, – ir paklausiau: „Ko jūs norite iš Ukrainos?“ Prezidentas atsakė: „Nieko. Nebus jokio quid pro quo.“ Frazę „Jokio quid pro quo“ prezidentas pakartojo kelis kartus. Pokalbis buvo labai trumpas.“ Kitaip tariant, G. Sondland tik pakartojo prezidento žodžius – kad teiginys teisingas, jis nepateikė jokių kitų įrodymų.
Jis taip pat teigė, kad D. Trumpas paskyrė R. Giuliani atsakingu už Ukrainos politiką. „Mums visiems buvo aišku, kad prezidento nuomonę apie Ukrainą gali pakeisti tik R. Giuliani“, – teigė jis. Jis manė, kad toks sumanymas prastas. „Mes buvome nusivylę prezidento nurodymu į darbus įtraukti R. Giuliani. Mūsų nuomone, už visus su Ukraina susijusius JAV užsienio politikos klausimus atsakingi turėtų būti JAV Valstybės departamente dirbantys vyrai ir moterys, o ne prezidento asmeninis advokatas.“
Jis taip pat tikino, kad nebuvo girdėjęs, jog „Hunter Biden priklauso įmonės „Burisma“ valdybai, kol dabar nepasirodė pranešimai spaudoje“. Tačiau tai skamba neįtikėtinai. H. Biden darbas įmonėje „Burisma“ buvo išsamiai aprašytas „New York Times“ ir „New Yorker“ – laikraščiuose, kuriuos diplomatui derėtų skaityti arba bent paprašyti, kad naujienas sektų padėjėjai.
O antrasis įvykis buvo per televiziją transliuotas Baltųjų rūmų pranešimas spaudai, kuriame dalydavo M. Mulvaney. Žurnalistas paklausė, ar administracija iš tiesų atsisakė teikti Ukrainai karinę pagalbą, kol V. Zelenskis nesutiks ištirti „demokratų“ (turėdamas omenyje jokiais įrodymais neparemtą ir jau paneigtą konspiracijos teoriją, jog kažkur Ukrainoje yra iš Demokratų partijos nacionaliniam komitetui priklausančio serverio pavogti duomenys ir kad ukrainiečiai kažkaip prisidėjo prie 2016 m. Hillary Clinton rinkiminės kampanijos). M. Mulvaney atsakė, kad „2016 m. įvykiai ir korupcija toje šalyje prezidentą tikrai neramino ir tai visiškai suprantama.“ Žurnalistui pareiškus, kad toks elgesys ir yra quid pro quo, M. Mulvaney atsakė: „Vykdydami užsienio politiką taip elgiamės nuolatos... Jums teks priprasti.“ Vėliau M. Mulvaney šio pareiškimo bandė išsižadėti, tačiau jau buvo per vėlu.
Tiesa, kad užsienio politikoje dažnai vykdomi tam tikri mainai. Pavyzdžiui, kai kurie prezidentai atsidėkodami už tinkamą užsienio valstybių vadovų elgesį kviesdavo juos į Baltuosius rūmus. O pagalba taip pat dažnai teikiama ne už dyka. Tačiau negalima lyginti užsienio politikos naudojimo norint remti JAV vertybes ir idealus bei ginti jos interesus, ir užsienio politikos naudojimo norint asmeniškai padėti prezidentui. Panašu, kad tiek M. Mulvaney, tiek ir pats prezidentas šio skirtumo nesupranta.
Po šių įvykių D. Trumpas ir jo gynėjai atsidūrė keistoje padėtyje. Kelias savaites tvirtinę, kad jokio quid pro quo nebuvo, dabar jie staiga pripažino, kad karinė pagalba Ukrainai teikiama nebuvo todėl, kad D. Trumpas norėjo, jog jos pareigūnai ištirtų konspiracijos teoriją. O respublikonų partijai dabar reikia įrodyti, kad toks elgesys priimtinas.