Kas kalba Europos vardu? Į šį Henry Kissingerio klausimą niekad nerasta patenkinamo atsakymo, bet tiesiogiai klausimą supratęs žmogus atsakytų – spaudos konferencijų salė Berlaymont pastate Briuselyje. Čia nuobodžiose patalpose susirinkę dailiai apsirengę Europos Komisijos atstovai spaudai kiekvieną dieną ramiai atsakinėja į daugybės skirtingiausių žurnalistų klausimus ir sklandžiai pereidami nuo vienos Europos kalbos prie kitos gilinasi į telekomunikacijų reguliavimo, sienų apsaugos pažeidimų ir žvejybos įstatymų smulkmenas (tiksliau, gilindavosi, kol neprasidėjo Covid‑19 pandemija).
Tokiai nykiai organizacijai sudėtinga rasti tinkamą kultūrinę išraišką. Europos Sąjungos himnas – Bethoveno „Odė džiaugsmui“ – patenkina jos lyderių savimeilę, tačiau ne itin gerai tinka klubams ir nesukelia didelio visuomenės entuziazmo. Tai kur kas geriau gali padaryti vokiečių elektroninės muzikos grupė „Kraftwerk“, kurios įkūrėjas Florianas Schneideris mirė praeitą savaitę. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pradžios pasirodę „Kraftwerk“ albumai ne tik transformavo popmuziką, padėjo susikurti pustuziniui naujų muzikos žanrų ir išreiškė skaitmeninį amžių. Jie taip pat puikiai atspindėjo šiuolaikinės Europos kūrimąsi.
„Kraftwerk“ pernelyg daug dėmesio skyrė skambesiui, kad galėtų į savo muziką įtraukti tokius banalius dalykus kaip vizija. Tačiau dalis albumo „Trans‑Europe Express“ (1977 m.) išreiškia tam tikrą Europos idėją. Dainoje „Europe Endless“ skambant didingam sintezatoriaus arpedžio išreiškiama dekadanso atspalviais pasižyminti beribio žemyno idėja („Parkai, viešbučiai ir rūmai...“). Po aštuonerių metų nuo jos pasirodymo sudarytas Šengeno susitarimas pavertė šią idėją realybe. O albumo pavadinimu pavadinta daina pasakoja apie kelionę traukiniu per žemyną, su traukinio ratų dundėjimą mėgdžiojančiu ritmu. Tokios temos to meto roko muzikoje buvo beveik nepaliestos.
Žinoma, grupės Europa be abejonės buvo „senasis žemynas“, kurio centras buvo Reino kraštas, kur užaugo tiek F. Schneideris, tiek kitas grupės įkūrėjas Ralfas Hütteris. Iškart už sienos plytėjo Nyderlandai ir Belgija, o visai netoli buvo ir Prancūzija. Romantiška jų kūrinyje „Trans‑Europe Express“ apdainuojama kelionė prasideda Eliziejaus laukuose, tačiau į rytus nukeliauja tik iki „Café Hawelka“ kavinės Vienoje. „Kraftwerk“ komunistinėje Rytų Vokietijoje niekada negrojo (nors 1981 m. buvo nuvykę į Vengriją ir Lenkiją). Tačiau, pasak Rytų Vokietijoje elektroninės muzikos radijo laidą vedusio Olafo Zimmermanno, jų muzika ne visada išvengdavo slaptosios policijos Stasi susidomėjimo. Vis dėlto komunizmo jungą nešusiems europiečiams keturių turtingų ir tvarkingų jaunuolių iš tolimos Vakarų Vokietijos kuriami griežti ritmai niekada nekėlė tokio susižavėjimo kaip maištingi Bruce Springsteeno arba Micko Jaggerio klykavimai.
Tačiau 1970 m. iš nedidelio Diuseldorfo avangardo judėjimo pasirodę „Kraftwerk“ labiausiai ir norėjo atsikratyti tokių užsienio primestų idėjų, koks turėtų būti rokas. Vien dėl to, kad pasivadino vokišku pavadinimu, dainavo vokiškai ir paskyrė visą albumą nacionaliniam laisvalaikio užsiėmimui – važinėjimui po automagistralę, muzikantai pasirodė ekscentriški, o gal net ir per daug ekscentriški šaliai, kuri vis dar nebuvo atsigavusi nuo istorijos siaubų.
Atsikračiusi pradžioje ją žavėjusio plaukuotų „Krautrock“ žanro atlikėjų įvaizdžio ir pakeitusi jį tiksliais sintezatoriaus muzikos garsais, grupė, kaip ir galima tikėtis, sulaukė pašaipų. „Ar muzikos problemai rastas „galutinis sprendimas“?“ – 1975 m. ne itin skoningai šaipėsi žurnalas „New Musical Express“. Tačiau grupės aliuzijos į Europos kultūrą (Rusijos konstruktyvizmą, „Belle Époque“ laikotarpį ir Bauhauso technologijų ir meno derinį) grąžino klausytojus į gerokai už nacizmą ankstesnį laikotarpį. Pasak knygą apie grupę parašiusio Uwe Schütte, jos „retro‑futurizmas“ padėjo rasti sprendimą problematiškam istorijos palikimui. Grupė ne siekė išsilaisvinti per anglų ir amerikiečių individualizmą, bet grįžo į Europos praeitį ieškoti atspirties taškų, galinčių sukurti geresnę ateitį.
„Kraftwerk“ dainose išryškėjančios universalios ir kolektyvinės temos (žmogaus santykis su technologijomis, masinė komunikacija, mobilumas), kurios dažnai aptariamos keliomis kalbomis, atskleidžia, kad ši popmuzika skirta gilintis į visiškai naujas problemas. Rašytojas Owenas Hatherley ją vadina „tam tikra elektronine esperanto kalba“. Tai – ES garso takelis, kuriame nebijantys sudėtingų klausimų ir stiprybės iš tylaus optimizmo gaunantys anonimiški elito atstovai jungia į viena visą žemyną. Kaip ir direktyvas tobulinantys pareigūnai Briuselio biuruose, „Kraftwerk“ vengė viešumos ir mieliau tenkino savo akustinį perfekcionizmą slaptoje „Kling Klang“ studijoje Diuseldorfe. Politinę poziciją jie buvo prisiėmę tik vieną kartą, kai sukūrė naują savo 1975 m. hito „Radio‑Activity“ versiją, atspindinčią jų prisiimtą branduoliniams ginklams priešišką požiūrį. Kitais atvejais jie rinkdavosi ne plūdimąsi, o švietimą. Daugelis grupių nori pasaulį pakeisti. „Kraftwerk“ norėjo tik jį nupasakoti.
„It’s more fun to compute...“
Kurią „Kraftwerk“ dainą reikėtų prisiimti Briuseliui? „Europe Endless“ gali nepatikti šalims, kurioms nuo Europos polinkio plėsti savo ribas teko nukentėti, tad gal labiau tiktų „The Telephone Call“ (1986 m.), kuri padėtų pasidžiaugti ES sėkmingai sumažintomis tarptinklinio ryšio kainomis? O gal „The Robots“ (1978 m.) – kad pagirtų puikius rezultatus, kuriuos pasiekia eurokratai „užprogramuoti elgtis taip, kaip jūs norite“? O gal „Numbers“ (1981 m.), kurioje skambant laukiniam elektroniniam ritmui vardijami skaičių pavadinimai ir pavartojama daugiau kalbų, negu sugebėtų net Europos Komisijos vicepirmininkas poliglotas Fransas Timmermansas?
Tačiau galbūt tinkama akimirka jau praėjo. Galų gale „Kraftwerk“ išpranašautas pasaulis juos užgožė ir grupės muzika išsivadėjo. Nuviliantis 2003 m. išleistas paskutinis jų albumas aptaria važinėjimą dviračiu. Europa taip pat nestovėjo vietoje – tapo didesnė, gilesnė ir labiau susiskaldžiusi. Gaila, kad „Kraftwerk“ nepradėjo tyrinėti šiame šimtmetyje žemyną formavusių veiksnių: pigių skrydžių, pačių laiku prekes pristatančių tiekimo grandinių ar mobiliųjų technologijų (nors kūrybinėms rankoje telpančių prietaisų galimybėms paskirtas himnas „Pocket Calculator“ prie to priartėja).
F. Schneider iš grupės pasitraukė 2008 m. Nuo tada grupė, kurioje liko tik R. Hütteris ir trys jo draugai, nuolat koncertavo ir žavėjo žiūrovus įspūdingais vizualiniais pasirodymais. Prieš prasidedant pandemijai gegužės 16 d. „Kraftwerk“ turėjo dalyvauti 250‑osiose Bethoveno metinėse Bonoje ir tuo pačiu atšvęsti 50‑ąsias savo metines. Sakoma, kad jiems patiko tokio renginio simbolizmas. Nieko nuostabaus – joje oficialus Europos bardas ir neoficialūs jos žmonės‑robotai trubadūrai būtų susijungę žemyne, suteikusiame galimybę atsirasti tokiems muzikantams kaip jie.
