„Nuostabiausi metai“: nacių budeliai, kurie myriop pasiuntė dešimtis tūkstančių žydų, darbą koncentracijos stovyklose laikė svajone

„Aš tik vykdžiau įsakymus ir buvau sraigtelis organizacinėje struktūroje“. Tokie parodymai dažniausiai skambėjo teismuose, kuriuose buvo teisiami nacių nusikaltėliai. „Kaliniai dažnai buvo žudomi su sadistišku pasitenkinimu, sugalvojant kankinimo ir pasityčiojimo būdus, kurių tikrai nebuvo jokiuose įsakymuose ar instrukcijose“, – taip bylojo išgyvenusieji, kurie galėdavo liudyti baudžiamuosiuose procesuose. „Frankenšteinas“, „Baltoji mirtis“, „Aušvico hiena“, „Mirties angelas“, „Ivanas Rūstusis“ – tai tik keletas pravardžių, kurias kankiniai suteikė budeliams. Nacizmas buvo nugalėtas, nors dalis jo vykdytojų dar neseniai gyveno tarp mūsų. Kaip ir saujelė jų aukų, kurioms likimas nevisad buvo palankus net ir po karo.

Franzas Stanglas gimtojoje Austrijoje įgijo audėjo specialybę, tačiau tikrasis jo „pašaukimas“ buvo austi ne audinį, o žmonių likimus. Vyras žavėjosi tvarka, ar, kaip pasakytų dabarties dizaineriai – „mėgo minimalizmą ir tvarką“. 1931-aisiais įstojęs į nacionalsocialistų partiją, 1938-aisiais prisijungė prie valstybinės „T-4 Eutanazijos programos“ – daugelis nepatogių režimui žmonių (tiek fizinę negalią turinčių, tiek politinių oponentų) buvo tiesiog numarinti specialiuose psichiatrijos ligoninių skyriuose.