Nusikaltėlių siaubu vadinamas „Interpolas“: labiausiai ieškomus asmenis skelbia viešai ir už juos siūlo atlygį

Šiemet „Interpolui” sueina 100 metų. Dažnai filmuose minima organizacija, ypač dažnai pasitelkiama, kai nusikaltėlis veikia keliose šalyse, neblizga kasdieninėse naujienose. Kas tai, biurokratinis policijos aparatas naudingas tik jame dirbantiems, ar nusikaltėlių siaubas, kuriuo vagišių ir plėšikų mamos gąsdina savo vaikus. Rasti kitą tarptautinę organizaciją, kuri būtų taip apipinta mitais ir paslaptimis nei Interpolas, matyt, neįmanoma. Todėl štai jums įdomiausi faktai apie šią slaptą ir nenoriai svetimiems atsiveriančią organizaciją.

Viskas prasidėjo nuo „12 norų“

XX amžiaus pradžioje, kai pasaulį sujungė lėktuvai, traukiniai ir laivai, pasaulyje aktuali tapo tarptautinio nusikalstamumo problema. Nusikaltai ir pabėgai į šiltų atostogų šalį? Labai patogu. Be abejo, nusikalstamumas nebuvo naujas reiškinys, tačiau būtent tuo metu jis įgavo ypatingą mastą. Visa tai paskatino valstybes kurti tarptautinę policijos organizaciją.

„Interpolas“ (pilnas pavadinimas „Pasaulinė kriminalinės policijos įstaiga“) gimė 1914-tais Monake, kai Monako princas Albertas I, ieškodamas išeičių prieš siaubiančius jo kazino vagišius, pasikvietė policijos ekspertus iš 24 šalių, susitikti pirmajame Tarptautiniame kriminalistų kongrese. Policininkai greitai pamiršo ko jie čia atvažiavo ir pradėjo aptarinėti bendradarbiavimo galimybes, kurias jie patys pavadino „12 norų“.