„Nušvitusios ramybės era“, kuri ramybės Japonijai neatnešė: tai reiškė greitą ir visišką sunaikinimą

„Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“ (lot. Quod licet Iovi, non licet bovi) – jau senovės Romos laikais žinomas posakis, dabar dažniau keičiamas citata iš George'o Orwello „Gyvulių ūkio“: „Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus“. Vargu ar gyvūno alegorija tinkama apibūdinti publikacijos herojui, tačiau „Jupiterio“ įvaizdis jam puikiai tinkamas – pakalbėkime apie 124-ąjį Japonijos imperatorių Shōwa, geriau mums pažįstamą kaip imperatorių Hirohito, ir kontroversišką jo gyvenimą. Jis valdė Japoniją per Antrąjį pasaulinį karą.

Mažasis princas Michi, taip vaikystėje vadintas būsimas imperatorius, pasaulį išvydo 1901-aisiais Tokijuje, o būdamas 11-kos tarnavo jaunesniuoju karininku Imperatoriškajame Japonijos laivyne. Pasimirus seneliui ir imperatoriumi titulavus jo tėvą, vaikinas oficialiai tapo pirmuoju įpėdiniu, paveldėsiančiu sostą po tėvo mirties. 

Oficialios procedūros ir tradicijos buvo išlaikytos, tačiau jau nuo 1921-ųjų vaikinas buvo paskelbtas princu regentu, t. y. faktiniu šalies valdovu, nes dėl sveikatos problemų tėvas imperatorius Taishō su savo pareigomis nesusitvarkė – prasidėjusios kaip neurologinės problemos, galiausiai Taisho pradėjo kamuoti fizinės ir psichinės sveikatos bėdos. Sakoma, kad po to, kuomet jam parašytą kalbą imperatorius susuko į ritinėlį ir juo pradėjo dairytis kaip žiūronu į susirinkusiuosius, aplinkiniai galutinai suprato, jog jų valdovo dienos suskaičiuotos.