Scenaristai suprato, kad toks „normalaus vaikino“ įvaizdis yra gerokai artimesnis realybei negu raumenų kalno siautėjimai. Normalus vaikinas gali pridaryti daugiau bėdos. Mūsų aprašomas herojus neturi nieko bendro su Holivudu ir labai mažai – su televizija. Tačiau jo vardas tapo prakeiksmu šimtams, o gal net tūkstančiams sąjungininkų 1944-aisiais išsilaipinusiems Normandijoje, Omahos paplūdimyje.
Heinrichas Severlohas gimė Šiaurės Vokietijoje, nedideliame miestelyje, vietos ūkininkų šeimoje. Ankstyvoje jaunystėje jis nepasižymėjo niekuo – kaimynai jo beveik neprisiminė, bendramoksliai išnyko karo audrose, o štai tuomet, 1942-aisiais, 19-metis Heinrichas buvo pašauktas į Wehrmachtą ir išsiųstas tarnauti į sąlyginai ramią Prancūziją dalinio ryšininku. Idilė su bagetėmis ir žaviomis prancūzaitėmis truko neilgai ir jau po kelių mėnesių H. Severlohas buvo išsiųstas Rytų frontą. Apskritai jo tarnyba nacistinei Vokietijai klostėsi permainingai – už „Vokietijos kario vardą žeminančius pasisakymus“ greitai pakliuvo į bausmės dalinį, kur sunkus fizinis darbas padarė savo: prasižengėlis 6 mėnesiams atgulė į kariuomenės lazaretą, o paskui buvo išleistas į pagalbą tėvams – Vokietijai reikėjo ne tik karių, bet ir rankų derliui nuimti.
Po darbinės viešnagės namuose Heinrichas grąžinamas į kariuomenę, šį kartą į 352-ąją pėstininkų diviziją, dislokuotą toje pačioje Prancūzijoje. Ši šalis jaunajam kariui tapo lemtinga – vyr. eilinis (gefreiter) Heinrichas Severlohas paskiriamas į „Atlanto sienos“ – grandiozinio vokiečių inžinierių gynybinio komplekso, skirto apsisaugoti nuo sąjungininkų puolimo iš vandenyno pusės, – apsaugos komandą.
Widerstandsnester (pasipriešinimo lizdas) – būtent taip buvo įvardinti pagrindiniai nacių atsparos punktai, turintys savo numerius. 62-asis, kuriame šauliu tarnavo mūsų pasakojimo herojus, papuolė į pagal amerikiečių planus numatytą Omahos paplūdimio ruožą, konkrečiai – sektorius „Easy Red“ ir „Fox green“.
Priešui pradėjus išsilaipinti, Heinrichas gavo įsakymą iš savo tiesioginio vado, vyr. leitenanto Bernhardo Frerkingo: „Šaudyk tol, kol baigsis amunicija, šaudyk tol, kol galėsi.“ Ir jis šaudė šaudė savo kulkosvaidžiu „MG42“ bei karabinu „Karabiner 98 kurz“.
Būdamas apie 170 metrų nuo bangų mūšos ir apie 50 metrų virš jūros lygio kulkosvaidininkas šaudė lyg tire. Jau antrosios išsilaipinimo bangos metu Heinrichas žinojo, kad geriausia sekti artėjančią prie kranto Higginso valtį (specialus amfibinės paskirties amerikiečių transportas) ir paleisti šūvių iš karto, rampai pradėjus leistis…
Po keleto valandų jausmai ir juslės atbuko, po 6 valandų šaudymo dešinysis petys priminė išsipūtusią pagalvę, o Heinrichas vis šaudė. Šaudė tol, kol baigėsi visi turėti 500 vnt. karabino ir 13500 kulkosvaidžio šovinių.
Priešais, gražiame smėlėtame paplūdimyje, gulėjo šimtai jo nužudytų jaunų vaikinų…
Heinrichas Severlohas pasidavė į nelaisvę po kelių dienų netolimame kaimelyje, bet ne savo kovos vietoje, kas, matyt, jį ir išgelbėjo nuo susidorojimo. Buvo išgabentas į JAV, vėliau priverstinai dirbo Britanijos geležinkelių sistemoje, tačiau, jo tėvui parašius oficialų laišką, Britanijos pareigūnai jį išsiuntė namo į „pagalbą tėvui ūkio darbams atlikti“.
Rašydamas atsiminimus ir duodamas interviu televizijai jis apgailestavo dėl žūčių ir galiausiai net asmeniškai susidraugavo su buvusiu JAV kariu, nešiojančiu savyje 3 kulkas iš Omahos paplūdimio, viena kurių įtartinai panaši į vokiško „Karabiner 98 kurz“amuniciją…
Heinrichas Severlohas mirė 2006 metų sausio 14 dieną savo gimtajame kaimelyje, būdamas 82 metų, 6 mėnesių ir 22 dienų amžiaus.