„Į visus svarbiausius klausimus... jau atsakyta, – gulėdamas mirties patale 1874 m. pareiškė vokiečių biologas Maxas Schultze. – Išskyrus klausimus apie ungurius.“
Nedaugelis biologijos moksluose nenusimanančių žmonių būtų supratę, dėl ko jis nerimavo. Žvejams rasti ungurių nekildavo jokių sunkumų – įrašų apie ungurių žvejybą būta jau prieš šimtus metų, be to, pagal vertę jie sudarė trečdalį Europoje pagaunamų gėlavandenių žuvų. Atsakymų į klausimą, kaip juos pagaminti, taip pat netrūko: XX a. pradžioje išsamiame prancūzų virtuvės vadove „Larousse Gastronomique“ pateikiami net 45 būdai ruošti ungurius – nuo marinavimo iki virimo su svogūnais.
Tačiau biologai domėjosi ne tuo, kur ungurių rasti ar kaip juos panaudoti. Jiems ramybės nedavė jų reprodukcinė sistema. Niekas nebuvo matęs besiporuojančių ungurių. Nė karto nebuvo pastebėta, kaip unguriai veda jauniklius ar deda kiaušinius. Niekada nebuvo rasta jų ikrų.
Aristotelis buvo pareiškęs, kad unguriai greičiausiai savaime randasi iš upių dugnuose glūdinčio purvo. Daugelį amžių toks paaiškinimas atrodė gana įtikinamas. Tačiau atėjus XIX a. jis nebeatrodė logiškas. Tada suprasta, kad gyvybė atsiranda tik iš gyvybės – o gyvūnai atsiranda iš poravimosi. Tačiau niekas niekad nebuvo matęs besiporuojančių ungurių. Atrodė, kad jie net neturi tam reikiamų organų. 1876 m., praėjus vos porai metų po M. Schultze mirties, vienas jaunas akademikas išskrodė maždaug 400 ungurių, norėdamas rasti jų sėklides – tačiau nerado nė ženklo. Praradęs viltį jaunasis akademikas Zigmundas Froidas ėmė tyrinėti smegenis. O kai grįžo prie poravimosi temos, ją nagrinėjo jau nebe anatominiu požiūriu.
Dabar, prabėgus pusantro šimtmečio, padaryta šiek tiek pažangos.
Atrasta, kaip ir kur poruojasi europiniai ir kitų rūšių unguriai. Unguriai – tai gėlavandenės žuvys, poruotis išplaukiančios toli į jūrą. Jie – žuvų pasaulio priešingybė lašišoms. Tačiau kaip jie poruojasi, niekas iki šiol nėra matęs, be to, niekam niekad nepavyko to proceso pakartoti laboratorijoje, o ką jau bekalbėti apie žuvininkystės ūkius. O tai – ne juokas. Nors unguriai jau nebėra vienas pagrindinių maisto šaltinių, žmonės juos vis dar mėgsta, ypač Azijoje. Tačiau laukinėje gamtoje ungurių vis mažėja, o daugiau jų gauti nėra iš kur. Europiniai unguriai įtraukti į sparčiai nykstančių rūšių sąrašą. Neteisėtai gabenti į Aziją jaunų ungurių pilnus lagaminus tapo daug pelno nešančia kontrabanda, todėl jų skaičius dar labiau mažėja.
Dėl visų šių priežasčių sunku net pasakyti, ar ateityje rūšis apskritai išliks. Taigi šiuolaikinis „klausimas apie ungurius“ – tai klausimas, ar rūšis turi ateitį.
Ungurių jaunikliai – beveik permatomi, į kirminus panašūs padarėliai, kurių išvaizda beveik neišduoda, kas iš jų išaugs (laukinėje gamtoje unguriai auga maždaug po 5 cm per metus, o subrendę būna maždaug metro ilgio).
Europoje dauguma „stikliniais unguriukais“ vadinamų ungurių jauniklių randama Biskajos įlankoje. Iš ten jie keliauja į upes, upelius ir ežerus visoje Europoje – nuo Baltijos iki Viduržemio jūros. Pastebėta, kad kartais unguriai netgi peršliaužia drėgna žeme ir pasiekia uždarus vandens telkinius. Pakeliui daugelį jų suėda. Tačiau išgyvenusiems neatsitinka beveik nieko – pasiekę tikslą unguriai niekur nesitraukia iki 20 metų. Vis dėl to atėjus tinkamam laikui, vasaros pabaigoje jie patraukia į jūrą ir niekada nebegrįžta. Galima tik spėti, kad Biskajos įlanką pasiekę mažyliai – tai jų palikuonys.
1923 m. vieną svarbiausių mokslinių darbų šia tema parašęs danų tyrėjas Johannesas Schmidtas buvo pasiryžęs išsiaiškinti, kas nutinka laikotarpiu, kai suaugę unguriai jau iškeliavę, o jaunikliai dar nepasirodė. Tačiau vytis į vakarus traukiančius suaugusius ungurius – nepraktiška, todėl J. Schmidtas nusprendė sekti vėliau išsiritančias ir stikliniais unguriukais tampančias lervas, kurias kiekvieną pavasarį galima pastebėti Atlanto vandenyne srovės nešamas į rytus.
J. Schmidtui savo tikslą pasiekti pavyko tik iš dalies.
Besiporuojančių ungurių jis taip ir nerado. Tačiau jo atradimai vis tiek buvo stulbinantys. Ten, kur jis rado mažiausių lervų, greičiausiai turėjo būti visų Europos ungurių neršto vieta – tačiau ji buvo nepaprastai toli nuo jų gyvenamų vietų. Ungurių ir jų jauniklių jis rado Sargasų jūroje – tolimame Atlanto vandenyno kampelyje tarp Bermudos ir Vest Indijos, maždaug 6 000 km nuo Europos vakarinės pakrantės. Šiaurės Amerikoje randami unguriai taip pat atplaukia iš Sargasų jūros (dar keliolika upinių ungurių rūšių neršia kitose vietose, tačiau ne visos iš jų žinomos).
Neįtikėtini ungurių gyvenimai
Kodėl unguriai keliauja taip toli, neaišku – o kaip jiems tai pavyksta, dar neaiškiau. Mokslininkai įtaria, kad iki metų trunkančioje kelionėje orientuotis jiems padeda geomagnetinis pojūtis. Paskutiniaisiais gyvenimo Europos upėse ir upeliuose mėnesiais ungurių viduriuose ima formuotis riebalai, skirti kaupti energiją kelionei. Jų akys padidėja, kad prisitaikytų prie vandenyno gelmėse tvyrančios tamsos, o spalva pasikeičia iš geltonos į tamsią sidabrinę, kad pavyktų išvengti plėšrūnų ilgoje kelionėje link sekso ir mirties.
Tačiau kartais kelią jiems pastoja Hansas Inge Olofssonas. 2019 m. vasaros pabaigoje 114 kelionę į Sargasų jūrą pradėjusių ungurių nukeliavo tiesiai į H. Olofssono valties dugną.
Pasišiaušusiais plaukais, gergždžiančiu balsu ir nuolat po apatine lūpa pakištu gabalėliu kramtomo tabako snus, Hånsa (šitaip į jį kreipiasi draugai) sudaro įspūdį, kad jis – atlikti tipiško draugiško švedų žvejo vaidmenį paskirtas aktorius. Šiais metais jis praleis jau 33‑ią sezoną žvejodamas Ålakusten, arba ungurių pakrantėje – 30 km ilgio žemės rėželyje pietinėje Švedijos Baltijos jūros pakrantėje. Jo nuomone, šiais laikais trimis gaudyklėmis sugauti 114 ungurių – neblogas laimikis.
Pagauti ungurius galima daugeliu būdų. Turintys miklias rankas ir tvirtus gniaužtus gali pagauti juos dar vandenyje. Kiti juos gaudo kabliukais upėse. O prekybai ungurius gaudantys žvejai naudojasi laiko išmėgintomis gaudyklėmis. Jas patikrinti užtenka kartą per kelias dienas. Tam reikia trijų vyrų įgulos: žvitrus 68‑erių Hånsa – neginčijamas laivo kapitonas; jo dvidešimties metų anūkas Carlas – įgulos padėjėjas; o Stefanas (kurio sudėjimas leidžia spėti, kad laisvu laiku vyras dirba kokio nors oligarcho asmens sargybiniu) – vairininkas.
Iki juosmens užtempti žvejų guminiai batai skirti apsisaugoti trijulę ne nuo drėgmės, bet nuo žuvų. Unguriai gali ilgai išgyventi be vandens, tad kai tinklai ištuštinami, unguriai tampa judančiu kilimu, užklojančiu viską, kas tik pasitaiko jų kelyje. Pora jų bando pasislėpti laivo plyšeliuose. Vienam pavyksta iššokti atgal į jūrą – ką gi, užteks ir 113 ungurių.
Pasak istorikų, organizuota ungurių žvejyba pietų Švedijoje užsiimama jau nuo XVI a. Hånsos senelis plaukioti šiais vandenimis pradėjo 1923 m. – tais pačiais metais, kai Johannesas Schmidtas nusekė ungurių lervas iki pat Sargasų jūros. 1959 m. ungurius žvejoti pradėjo Hånsos tėvas, o 1987 m. – ir jis pats.
Kažkada Ålakusten pakrantėje ungurius žvejodavo apie 100 įgulų. Tačiau tai – jau praeitis. „Dabar mūsų liko apie 6 ar 7“, – teigia Hånsa. Ungurių žvejyba tapo senų vyrų užsiėmimu (net lygiomis galimybėmis garsėjančioje Švedijoje žvejų moterų nedaug). Maždaug 70 proc. žvejų jau perkopė 55‑erius, o Hånsa jau gerokai viršija pensinį amžių (į pensiją Švedijoje išeinama sulaukus 61‑erių).
Švedijos ungurių žvejų gretų retėjimas taip pat susijęs su paslaptingu jų grobio gyvenimu. Nuo 1980 m. Europos krantus pasiekiančių stiklinių unguriukų ėmė sparčiai mažėti. 30 metų jų skaičius kasmet sumažėdavo 15 proc. 2010 m. iš Sargasų jūros į visas Europos upes ir upelius atplaukė vos 1 proc. anksčiau buvusio šių žuvų skaičiaus.
Mažai tikėtina, kad dėl to kalta pernelyg gausi žvejyba – tiek anksčiau, tiek dabar pagaunamų suaugusių ungurių kiekis išliko gana stabilus. Europoje unguriai šiais laikais valgomi retai. Tačiau žmonės jiems kenkia ir kitais būdais. Hidroelektrinių turbinos migruojančius ungurius taip supjausto, kad panaudoti juos galėtų tik „Larousse Gastronomique“ virėjai. Dėl taršos mažėja ungurių gyvenamų plotų. Be to, gali būti, kad dėl klimato kaitos pakitusios povandeninės srovės nuneša lervas ten, kur joms sunku išgyventi.
Kad ir kokios būtų nykimo priežastys, 2008 m. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) paskelbė Europos ungurius „sparčiai nykstančiais“ gyvūnais. Dabar jie kartu su didžiuoju eršketu ir juoduoju raganosiu įtraukti į „raudonąjį sąrašą“ – vos viena pakopa aukščiau, negu „laisvėje išnykę“ gyvūnai. 2007 m. Europos Sąjungos šalys įsipareigojo užtikrinti, kad Sargasų jūrą pasieks mažiausiai 40 proc. ungurių, kurie ją pasiektų, jei išvis nebūtų žmonių – t. y., maždaug dvigubai daugiau, negu pasiekdavo tuo metu. Airijoje ir Škotijoje žvejoti ungurius apskritai uždrausta.
2007 m. žvejoti ungurius uždrausta ir Švedijoje. Tačiau vyriausybė padarė išimtį tokiems žvejams kaip Hånsa – jiems reikėjo įrodyti, kad prieš įvedant naująjį įstatymą pragyvendavo vien tik iš ungurių žvejybos. Visoje Švedijoje iš kažkada klestėjusios pramonės teliko apie 140 senbuvių.
Bėgant laikui Ålakusten pakrantės žvejų įgulos traukiasi natūraliai – vienus ištinka širdies smūgis, kitus – insultas. Praeitais metais sveikatos problemų turėjo ir Hånsa. Taisyklėse nurodoma, kad žvejybos licenciją turintis asmuo ištuštinant gaudykles turi būti laive, tad senelis su anūku juokaudami svarsto, ar vyriausybės patikrinimą būtų galima praeiti į valtį įkėlus karstą.
Dabar žvejybos sezonas sutrumpintas iki trijų mėnesių. Hånsa jį pradeda liepos pabaigoje. Tačiau tuštinti gaudykles ir taisyti tinklus –tik nedidelė šiuolaikinio ungurių žvejo gyvenimo dalis. Tiek žvejybos sezono laikotarpiu, tiek po jo popietes Hånsa leidžia rūkydamas ungurius. 30 ungurių it kaklaraiščiai sukabinami virš rusenančių iš netoliese stūksančių kalvų atvilktų rąstų ir paliekami iki 6 valandų. Žemę primenančio kvapo suvilioti klientai iš netoliese įsikūrusios stovyklavietės už rūkytą ungurį mielai sumoka 395 kronas (38 eurus) – dvigubai brangiau, negu už šviežią.
Šiek tiek audringesnis būdas užsidirbti – tai ungurių vakarėlis. Tris kartus per savaitę svečiai sumokėję gali apsilankyti tinklų, valčių korpusų ir surūdijusių inkarų pilnoje Hånsos sodyboje. Jo žmona Maria įvairiausiais būdais paruošia ungurių – virtų, keptų, rūkytų, arba rūkytų ir keptų. Tuo tarpu dryžuotu megztiniu ir kepure (kurios valtyje nemūvėjo) pasipuošęs kapitonas išsitraukia gitarą ir užtraukia tokias dainas kaip „Eelvis Presley“ (angl. eel – ungurys).
Nustojęs dainuoti besilinksminantiems svečiams Hånsa papasakoja, kaip unguriai stiprina žmonių libido (kažin kodėl to nepastebėjo Froidas?), o dėl mažėjančio jų skaičiaus kaltina hidroelektrines. Pasak Hånsos, ungurius paskelbus „sparčiai nykstančia rūšimi“, kai kurie lankytojai tokių vakarėlių ėmė vengti, tačiau kiti ateina dėl to, kad mano, jog kitos galimybės paragauti ungurių gali ir nesulaukti.
Ne visi mokslininkai pritaria, kad europinis ungurys iš tiesų nyksta. Skaičiuojama, kad Europos krantus kasmet vis dar pasiekia gerokai virš milijardo stiklinių unguriukų. „Labai neįprasta paskelbti, kad milijardus siekiančią populiaciją turinti žuvų rūšis nyksta“, – teigia Japonijos Nihono universiteto tyrėjas Michaelas J. Milleris. Tačiau atkreipti dėmesį į smarkiai sumažėjusį suaugusių žuvų kiekį būtina.
Europos šalių bandymai išsaugoti ungurius taip pat davė vaisių. Europos krantus pasiekiančių stiklinių unguriukų nebemažėja, o pastaraisiais metais netgi šiek tiek padaugėjo. Du trečdaliai Europoje suvartojamų ungurių pagaunami jauni ir užauginami akvariumuose, daugiausiai Nyderlanduose ir Italijoje.
Tačiau žuvininkystės ūkiams reikia pradėti jau turint stiklinių unguriukų. Į Europą iš Sargasų jūros vis dar atkeliauja gana daug lervų, todėl čia numalšinti ungurių mėgėjų apetitą pavyksta. Tačiau Japonijoje į terijakį panašiame padaže pamirkyti ir kepti unguriai – vis dar vienas mėgstamiausių žmonių patiekalų, tad ungurių paklausa per didelė, kad ją patenkintų europinių ungurių giminaičių anguilla japonica (kurie taip pat laikomi nykstančiais) pasiūla.
Šį trūkumą užpildyti padeda Kinija. Nuo 1990 m. šalyje, ypač netoli Honkongo, labai paplito ungurių ūkiai. Dabar jų yra bent 900, o ungurius jie parduoda ne tik Japonijos, bet vis dažniau – ir Kinijos rinkai. Kadangi į Kiniją stiklinių unguriukų atplaukia mažai, jai tenka paskubomis ieškoti, iš kur jų atsivežti. Kilogramas retų japoninių stiklinių unguriukų gali kainuoti iki 27 000 eurų, tačiau kilogramą europinių unguriukų Prancūzijoje arba Ispanijoje galima nusipirkti sumokėjus vos 300 eurų. Kadangi kilograme stiklinių unguriukų yra maždaug 3 000 žuvų, kurioms suaugus bendra žuvies vertė siekia daugiau kaip 25 000 eurų, nestebina, kad gerokai padaugėjo ungurių kontrabandos.
ES teisėsaugos agentūros Europolo duomenimis, iš Europos į Kiniją kasmet neteisėtai išvežama apie 100 tonų gyvų stiklinių unguriukų. Tai – 300 mln. jaunų žuvelių, arba maždaug ketvirtis viso iš Sargasų jūros Europos krantus pasiekiančio ungurių kiekio. Pagal kiekį ungurių kontrabanda – didžiausio masto nusikaltimas laukinei gamtai.
Ungurių akvariumus garažuose ir sandėliuose slapta įrenginėja vietos pagalbininkų padedamos kinų gaujos. 2018 m. Ispanijoje vieno teisėsaugos reido metu aptiktoje nusikaltėlių būstinėje rasti prie sienos sustatyti 364 lagaminai. Į kiekvieną jų galima sudėti 10 maišelių su maždaug 10 000 šlapių mažyčių unguriukų. Iš viso lagaminas svertų apie 30 kg. Pasak Briuselyje veikiančios lobistinės organizacijos „Sustainable Eel Group“ atstovo Andrew Kerro, iš Europos į Kiniją neteisėtai išvežami unguriukai vėliau parduodami už daugiau kaip 2 mlrd. eurų. Už neteisėtą ungurių gabenimą nusikaltėliai gaudomi visoje Europoje. Europolo duomenimis, šiais metais iki birželio konfiskuota apie 17 mln. ungurių, o už ungurių kontrabandą Europoje suimti 154 žmonės.
Jei paklausa Kinijoje ir Japonijoje nemažės, ateities perspektyvos atrodo nekokios – nebent kartą ir visiems laikams pavyktų atsakyti į M. Schultze „ungurių klausimą“, be to, užtikrinti, kad unguriai galės visą gyvenimą praleisti nelaisvėje.
Kadangi šios žuvies paklausa Japonijoje itin didelė, tyrimai apie ungurių dauginimąsi dabar atliekami būtent ten. Japoninio ungurio neršto vieta pagaliau rasta tik 1991 m. (ji plyti netoli Guamo – vos 2 000–3 000 km nuo suaugusių ungurių gyvenamų vietų). Tyrėjai nepaprastai priartėjo prie tikslo priversti ungurius neršti. Nelaisvėje augintos žuvys jau išskiria lervas – tačiau kol kas niekam nepavyko išsiaiškinti, kuo tos lervos maitinasi.
Nebepopuliarūs unguriai
Atrodo, kad aukšto lygio kontrabandos ir naujausių mokslinių tyrimų pasaulis su pietryčių Londone įsikūrusiu restoranu „M. Manze“ neturi nieko bendro. Matinėje melsvos spalvos lentelėje ant sienos parašyta, kad „M. Manze“– seniausias miesto ungurių ir pyragų restoranas, įkurtas 1892 m.
Vos prieš kelis metus restorane būdavo galima išvysti gyvų ungurių – virėjas juos išgriebdavo tiesiai iš akvariumo. Čia gaminamas koknių patiekalas „ungurių želė“ – stori ungurių gabalai, išvirti ir palikti sustingti savo pačių sultinyje, o vėliau valgomi gausiai pagardinus druska ir pipirais. Dubenėlį želė galima nusipirkti už 3,90 svarus sterlingus (4,60 eurus).
Ungurių želė nepasižymi rūkytų Hånsos ungurių traškumu ir kiaulieną primenančia tekstūra, be to, neturi unagi būdingo išskirtinio skonio. Šiuolaikiniam žmogui šis patiekalas – tai kulinarinis gramofono atitikmuo: kito amžiaus relikvija. Daugelis klientų kremta mėsos pyragus. „Tačiau senesni klientai vis dar valgo ungurius“, – tikina padavėja.
Ungurių ir pyragų restoranų mieste liko tik keletas. Walthamstow rajone įsikūręs restoranas savaitgaliais paverčiamas kokteilių baru „The Jellied Eel“, tačiau jo tinklalapyje klientai nuraminami: „Laimei, aplink neišvysite nė vieno ungurių želė dubenėlio.“ Galų gale unguriai išmoko pasislėpti net nuo savo vardu pavadintų restoranų.