Pedofilijos apraiškos sovietmečio Lietuvoje: kraupūs nusikaltimai vertė imtis kraštutinių priemonių

Pedofilijos tema visuomet pasitinkama itin jautriai. Šių laikų Lietuvoje puikiai atsimenama liūdnai pagarsėjusi Garliavos byla, atrodo, nepalikusi nė vieno abejingo. Tuo tarpu, kalbai pasisukus apie pedofilijos apraiškas sovietmečio Lietuvoje, tarytum paskęstama nežinioje: dėl specifinio okupacinio režimo santykio su viešai skelbiama informacija, pedofilijos atvejai Lietuvos SSR neišplaukdavo į viešumą, taigi, visuomenę pasiekdavo tik nuogirdų bei gandų pavidalu. Tokia padėtis savotiškai prisideda ir prie homo sovieticus komplekso formavimosi – daliai visuomenės bent jau pasąmoningai tikint, jog „neskelbė, reiškia nebuvo“, susidaro prielaidos įsitvirtinti mąstymui, kad bent jau šiuo – išskirtinai nemaloniu aspektu – sovietmetis buvo kitokia epocha.

Šis tekstas – bandymas įrodyti, jog toks mąstymas klaidingas: sovietmečio Lietuvoje buvo pasitaikęs ne vienas skandalingas pedofilijos atvejis. Kelias rinktines istorijas tikslinga paviešinti – tam, kad prapultų romantizuotas įsivaizdavimas, jog bent jau sovietmečiu Lietuvoje nebūta pedofilijos. Būta.

Pokarinė situacija. Seno bolševiko byla

Pirmuoju sovietmečiu – 1940-1941 m. – nepavyko užtikti buvus pedofilijos apraiškų sovietų okupuotoje Lietuvoje, tačiau jau pirmaisiais pokario metais LSSR Aukščiausiajam Teismui teko svarstyti vieną nemalonią pedofilijos bylą, kurioje buvo kaltinamas aukštas sovietinis valdininkas. Bet prieš tai – trumpas žvilgsnis į tuometinę – pirmųjų pokario metų – baudžiamąją praktiką seksualinių nusikaltimų atvejais.