Dabar kai kurie vis dar policijoje dirbantys D. Žukausko kolegos norėtų palaikyti ryšius su buvusiu vadovu, bet baiminasi, kad dėl to gali netekti savo pareigų. O kai kurie jaučia nerimą ir baimę, kad dėl slapto bendravimo jiems patiems bus pradėtos bylos arba nuožmaus persekiojimo kampanijos.
Šiandien buvęs aukštas, įtakingas ir ketverius metus laikinosios sostinės policijai vadovavęs teisėsaugos veteranas gyvena kitokį – eilinio piliečio gyvenimą ir visiškai nesibaimina viešai kalbėti apie plika akimi matomas ir vis dar nesibaigiančias problemas Lietuvos teisėsaugos bendruomenėje bei žmones, kurie vardan karjeros, šlovės ar aplinkinių dėmesio bei pripažinimo kartais pasiryžta išties sunkiai suvokiamiems veiksmams. D. Žukauskas aiškiai leido suprasti, kad šiomis dienomis gyvena atsipalaidavęs ir nesibaimina, jog bus užfiksuotas ar prie kažko priskirtas, kad neva sveikinasi arba bendrauja su galimai netinkamos reputacijos asmenimis.
Sekimas prasidėjo dar prieš 7 metus
Po net keletą mėnesių trukusių derybų D. Žukauskas pagaliau pirmąsyk atvirai ir išsamiai sutiko atsakyti į žurnalisto klausimus. Specialiai Delfi skaitytojams buvęs ilgametis Kriminalinės policijos biuro ir Kauno policijos pareigūnas davė pirmąjį interviu, kuriame diskutavome pačiomis aktualiausiomis temomis.
– Prisiminkime jūsų istorijos policijoje pradžią. Dėl ko kadaise pasirinkot šitą gyvenimo kelią?, – pasiteiravau D. Žukausko.
– Šiandien galbūt kai kam pasirodys juokingai, bet dar būdami vaikais su vienu tokiu ukmergiškiu žaisdavom, kaip sako – vieni karą, kiti banditus, milicininkus. Tais laikais jis buvo pasirinkęs kaip ir bandito vaidmenį, o aš nusprendžiau tapti milicininku. Kai kada su juo ir dabartiniais laikais pasimatome bei su šypsena prisimename tuos senus, nerūpestingus laikus.