Pokario Kauną sukrėtusi triguba žmogžudystė: nors liudininkų parodymai skyrėsi, kaltinamąjį teismas pripažino kaltu

Pokario metais LSSR čekistai kone kasdien siųsdavo aukščiausiajai sovietinės respublikos valdžiai – Sniečkui (LKP CK pirmajam sekretoriui) ir Gedvilui (LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui) – įvairiausių įvykių suvestines iš dviejų didžiųjų miestų – Vilniaus ir Kauno. Tose suvestinėse liepsnojo gaisrai, pradingę piliečiai išplaukdavo skenduoliais, ginkluoti plėšikai švarindavo parduotuvių kasas, o kišenvagiai – užsižiopsojusių praeivių kišenes. Tačiau 1950 m. kovo 11-osios dienos įvykių suvestinė – išskirtinė. Joje pranešta apie ypatingai žiaurų nusikaltimą – tokį, koks tuose pokario didmiesčiuose buvo vienintelis.

Pačiame Kauno centre, dideliame sename gyvenamajame name, paverstame daugiabučiu, viename bute vidury baltos dienos įvykdyta žmogžudystė – plaktuku mirtinai uždaužyta moteris ir jos keturmetis sūnus. Tuo pačiu plaktuku sunkiai sužalotas ir šeimos vyras bei tėvas – jį vos gyvą išgabeno į ligoninę. „Vyksta tyrimas“, – tokia lakoniška fraze buvo užbaigta įvykių suvestinė. Tiek – vėlesnėse suvestinėse apie tyrimo eigą čekistai nebeinformavo. Tyrimas tas tęsėsi ilgai. Ligoninėje trumpam atgavęs sąmonę mirė vienintelis tiesioginis nusikaltimo liudininkas – išžudytos šeimos vyras. Ir visgi praėjus kone pusantrų metų tardytojai pareiškė radę kaltininką ir, maža to, gavę iš jo prisipažinimą.

Toliau buvo teismas, pripažinęs jį kaltu ir skyręs bausmę – už trijų žmonių šeimos išžudymą asmeniui skirti 25 metai lagerio. Kodėl nesušaudė? Todėl, kad 1947-1954 m. laikotarpiu Sovietų Sąjungoje už kriminalinius nusikaltimus nebaudė mirties bausme. Partizanus, antisovietinius rezistentus – prašom: juos pasmerkdavo ir sušaudydavo. Kartais ir pakardavo. Tuo tarpu, ginkluotiems plėšikams, serijiniams žudikams ar žmogžudžiams, išskerdžiantiems ištisas šeimynas – ne. Stalinizmo laikų teisės logika.