Vienas sudėtingiausių šiuolaikinio gyvenimo klausimų – kur brėžti privatumo ir jį saugančių įstatymų ribas. Skaitmeninės technologijos pavertė dalinimąsi informacija vertybe. Tačiau tuo pačiu metu vyriausybės ir įmonės žmonių veiklą gali sekti kaip niekada lengvai. Išmaniems dirbtiniu intelektu paremtiems algoritmams reikalingi duomenys, tačiau kai visame pasaulyje pamažu plinta autoritariniai režimai, sprendimas kaupti didžiulius kiekius duomenų gali baigtis katastrofa.
Alabamos universiteto konstitucijos istorijos profesoriaus Lawrence Cappello knygoje „None of Your Damn Business: Privacy in the United States from the Gilded Age to the Digital Age“ („University of Chicago Press“, 2019 m.) pateikiama privatumo Amerikoje istorijos apžvalga. Profesorius teigia, kad JAV iš dalies susikūrė todėl, kad sukilta prieš į privačius reikalus besikišančius britus, todėl galima sakyti, kad diskusijos apie privatumą senos kaip ir pati valstybė. Tačiau įstatymai nuolatos atsilieka nuo technologijų.
Toliau pateikiama L. Cappello knygos ištrauka, kurioje aptariama stebėjimo samprata. Po ištraukos rasite trumpą interviu su L. Cappello. Paklausėme jo, ar galvodamas apie šią situaciją jis jaučia baimę, ar viltį (iš anksto atskleidžiame – ir tą, ir tą.)
Stebėjimas ir grėsmingi motyvai juo naudotis
Ištrauka iš Lawrence Cappello knygos „None of Your Damn Business“ („University of Chicago Press“, 2019 m.)
Žodis surveillance (angl. stebėjimas) kilęs iš prancūziško veiksmažodžio, reiškiančio „prižiūrėti“, t. y., stebėti asmenį ar asmenis tiek tam, kad jiems būtų saugiau, tiek tam, kad užtikrintume, jog jie laikosi tam tikro elgesio standartų. Stebėjimas tiek įgalina, tiek riboja. Stebima norint ir saugoti, ir kontroliuoti.
Kiekviena visuomenė, kuri nustato elgesio normas, randa ir metodų užtikrinti, kad tų normų laikomasi. Šiuo atžvilgiu stebėjimas – reikalingas įrankis ir dalis mūsų visuomenės mechanizmų, sukurtų nekreipti dėmesio į asmenų ir grupių privatumą tam, kad būtų galima saugoti tų asmenų ir grupių teises. Diskutuojant apie privatumą būtina suvokti, kad tai – neišvengiamas gyvenimo faktas. Tėvai stebi savo vaikus. Policijos pareigūnai stebi viešąsias erdves. Darbdaviai stebi darbuotojus.
Kadangi visuomenės, kurioje kiekvienas asmuo laikosi visų taisyklių ir tuo pačiu išvengia bet kokių nesutarimų ar tabu, niekada nebus, valdžia visada naudos kokį nors procesą užtikrinti, kad socialinių ir kultūrinių taisyklių laikomasi. O tas procesas neišvengiamai pažeis kurio nors asmens (arba visos visuomenės) privatumą. Toks susitarimas – šiuolaikinio socialinio sandorio dalis.
Tačiau stebėti galima ir turint piktų kėslų. Būtent dėl to, kad stebėjimas – toks galingas socialinės kontrolės įrankis, visuomenės dažnai nubrėžia ribas, nustatančias, kada valdžios atstovai negali asmenų stebėti nepaisydami jų norų arba jiems to net nežinant. Monarchų ir smulkesnių valdininkų noro stebėti gyventojus apribojimas – tai vienas svarbiausių praktiškai vykdomos liberalios demokratijos aspektų. Visose visuomenėse stebėjimo istorija susideda iš dviejų tendencijų: stebėjimą suprasti teigimai ir tvirtinti, kad jis būtinas socialinei kontrolei užtikrinti, bei stebėjimą suprasti neigiamai ir teigti, kad stebėjimas – įrankis, skirtas riboti laisvę ir privatumą. […]
Turbūt vienas geriausiai žinomų stebėjimo neišvengiamai sukeliamų pavojų – kad stebimi asmenys ims patys kontroliuoti savo elgesį ir patys save cenzūruoti. Kai žmonės žino, kad juos stebi, paprastai pradeda elgtis taip, kad atitiktų (jų nuomone) įprastus „normalaus elgesio“ lūkesčius ir neatkreiptų į save dėmesio. Žmonės save cenzūruoti pradeda net ir tada, kai nedaro nieko blogo. […]
Fizinis stebėjimas suteikia stebėtojams galimybę pamatyti ar išgirsti, ką stebimasis sako ar daro, nes technologijos suteikia galimybę šią informaciją atkurti. Toks stebėjimas skiriasi nuo duomenų stebėjimo. Rašydami žmonės būna atsargesni negu kalbėdami ar veikdami be išankstinio pasiruošimo. Kasdienėje kalboje dažnai pasitaiko atsainių pastabų, šališkų pasisakymų, sarkazmo bei nenuoširdžių jausmų, skirtų arba išvengti konflikto, arba užtęsti pokalbį tam tikra tema. Jei visi tokie pokalbiai būtų paviešinti, pasekmės asmens reputacijai galėtų būti katastrofiškos.
Kaip pastebi teisės teoretikas Jeffery Rosenas, labai iškalbingas to pavyzdys pateikiamas Milano Kunderos romane „Nepakeliama būties lengvybė“. Romane aprašoma, kaip policija susidoroja su svarbiu Prahos pavasario pasipriešinimo grupės nariu įrašę jo pokalbius su draugais ir paviešinę juos per radiją: „Prochazka buvo apjuodintas, nes kalbant vienu du žmogus pasako visokiausių dalykų – užgaulioja draugus, kalba grubiai... Prajuokina draugą šokiruodamas jį pasibaisėtinais žodžiais ir iškelia eretiškas idėjas, nors viešumoje niekad nepripažintų apie jas užsiminęs.“
Kaip atskleidžia M. Kunderos pavyzdys, nors stebėjimo sukeliamos problemos rimtos, jos tampa daug rimtesnės, kai žmones neatsakingai stebi vyriausybė. […] Stebint nerenkama vien tik konkreti informacija – paprastai stebint sužinoma daug daugiau, nei iš pradžių norėta. Jei stebėsime pakankamai ilgai, bet kurį žmogų galėsime pričiupti darant ką nors nelegalaus ar nemoralaus, o tada tą informaciją panaudoti prieš jį.
Jei teisėsaugos pareigūnams leidžiama stebėti žmones be jokių apribojimų, taip pat išryškėja itin antidemokratiškos tendencijos. Taip socialinėms ir politinėms grupėms užkertamas kelias reikšti savo idėjas, todėl nukenčia pliuralistinė visuomenė. Įkurti galingą stebėjimo sistemą – visiškos ištikimybės reikalaujančių totalitarinių režimų požymis. Fašistinėse ir komunistinėse valstybėse (ypač pradiniuose totalitarinio režimo įsitvirtinimo etapuose) visuomenės privatumas dažnai laikomas „antisocialiu“, „amoraliu“ ar net „individualizmo kulto išraiška“.
Jungtinėse Valstijose konstitucijos kūrėjai siekė atrasti pusiausvyrą tarp viena kitai prieštaringų privatumo ir stebėjimo vertybių. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kokios buvo XVIII a. pabaigos technologijų teikiamos galimybės. Kai Džeimsas Madisonas parašė Teisių bilį, dar nebuvo galima įrašinėti ir transliuoti garso. Vienintelis būdas pažeisti žmogaus privatumą buvo paslapčia klausytis už durų fiziškai įsibrovus į privačią erdvę – o toks elgesys buvo griežtai ribojamas stebėjimo kontrolę numatančioje ketvirtojoje konstitucijos pataisoje.
Nemaža dalis konstitucijos garantuojamų teisių (ypač žodžio ir spaudos laisvė, kareivių apgyvendinimo privačiuose namuose taikos metu draudimas, apsauga nuo neteisėtos kratos ir turto pasisavinimo bei apsauga nuo parodymų prieš save davimo) buvo sukurtos norint apriboti istoriškai stebėjimo teisę turėjusių vyriausybių galią, kurią JAV Tėvai įsteigėjai laikė nesuderinama su laisve.
Tačiau nors XIX a. technologijos vystėsi, konstitucijos kūrėjų sudarytai trapiai pusiausvyrai tarp privatumo ir stebėjimo grėsmė kilo tik XX a. Dėl kurti vis išmanesnius ir mažesnius sekimo prietaisus padėjusių technologinių proveržių (ypač po Antrojo pasaulinio karo) bei to meto politinių, socialinių ir kultūrinių tendencijų tapo vis labiau priimtina fiziškai stebėti ne tik vyriausybės atstovus, bet ir privačius asmenis.
Tuomet senoji teisinė ir socialinė kontrolė gana greitai pasirodė atgyvenusi. Kaip pastebi istorikė Sara Igo, pokario laikotarpiu grėsmė privatumui „kilo ne iš vieno konkretaus šaltinio, bet iš kiekvieno Amerikos visuomenės kampelio“, įskaitant „vyriausybę, kariuomenę, įmones ir darbovietes, universitetus ir ligonines, žiniasklaidą ir rinkodarą“.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje naudojantis nauja stebėjimo įranga sekti, kas vyksta namuose ir darbovietėse, jau buvo galima fiziškai neįsibraunant į privačią erdvę, be to, buvo galima stebėti neapsaugotus komunikacijos kanalus, pavyzdžiui, telegrafus, telefonų linijas bei radijo bangas. Ši technologija netrukus buvo komercializuota ir tapo pigiai prieinama plačiajai visuomenei. […] Galios pusiausvyra pakrypo į vykdančiųjų fizinį stebėjimą pusę. […]
XX a. pabaigoje už privačių asmenų sekimą federaliniu lygmeniu beveik nebausta, o daugeliu atveju norint gauti teisinį ir socialinį palaikymą vyriausybės atstovams užtekdavo durti pirštu į socialinę problemą ir pareikšti, kad stebėjimas padės ją išspręsti. Juk visada atsiranda koks nors kontrabandininkas ar imigrantas agitatorius. Komunistas, gangsteris, pilietinių teisių aktyvistas ar kovai prieš karą atsidavęs agresyvus radikalas. Užuot bandžiusi suderinti prieštaringas vertybes, JAV sudarė visą seriją lengvai patenkinamų reikalavimų, suteikiančių leidimą pažeisti asmenų privatumą.
__________
Ištrauka gavus leidimą paimta iš Lawrence Cappello knygos „None of Your Damn Business: Privacy in the United States from the Gilded Age to the Digital Age“, „University of Chicago Press“. © 2019 University of Chicago Press. Visos teisės saugomos.
* * *
Interviu su Lawrence Cappello
„The Economist“: Kas yra privatumas? Ar mes apskritai gebame tinkamai jį apibrėžti?
Lawrence Cappello: Privatumas – labai slidi sąvoka. Labai sunku apibendrinti jį vienu glaustu, bet išsamiu sakiniu, nors puikūs mąstytojai ne kartą bandė tai padaryti. 1890 m. teisėjas Louis Brandeisas pavadino privatumą „teise būti paliktam ramybėje“. Septintajame dešimtmetyje Kolumbijos teisės mokyklos profesorius Alanas Westinas teigė, kad privatumas – tai „pavienių asmenų, grupių ir institucijų teisė patiems nuspręsti, kada, kaip ir kiek informacijos apie save atskleisti kitiems.“
Tačiau iki šiol geriausią apibrėžimą pateikė teisės teoretikas Danielis Solove, kuris teigia, kad privatumas – tai bendras terminas, kurį, kaip ir sąvokas „laisvė“, „teisė“ ar „meilė“ galima suvokti tik daugybėje skirtingų kontekstų. A. Westino apibrėžimas netobulas, bet jis – gera pradžia. Taigi jei privatumą apibrėžti paprašytų manęs, pasakyčiau, kad privatumas (labiausiai) susijęs su prieigos prie mūsų ir mūsų asmeninės informacijos kontroliavimu ir ribojimu. Privatumo troškimas – vienas svarbiausių buvimo žmogumi aspektų. Privatumas neatsiejamas nuo buvimo gyvu.
„The Economist“: Ar šiandien dėl vyriausybės ir įmonių vykdomo stebėjimo privatumas pažeidžiamas labiau negu praeityje?
L. Cappello: Be abejonės. Jų turimi stebėjimo įrankiai tiek fizinio stebėjimo srityje (kai žmogus stebimas tiesiogiai), tiek duomenų stebėjimo sityje (kai naudojantis stebėjimo įrankiais informacijos dalelės atrandamos ir apdorojamos jau po įvykio) daug išmanesni negu pati geriausia XX a. įranga. Šiais laikais apie žmones galima žinoti nepalyginamai daugiau informacijos negu buvo galima žinoti apie ankstesnes kartas.
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad svarbiausios įmones ir vyriausybes stebėti gyventojus skatinančios priežastys ne naujos. Viena vertus, stebėjimas padeda pasiekti svarbių tikslų, kurių negalima ignoruoti. Valstybės saugumas ir įmonės našumas – iš principo siektini tikslai. Tačiau bėdų kyla dėl to, kad per visą istoriją žmonės buvo stebimi ir siekiant blogų tikslų. Dėl to dabar kaip niekad svarbu, kad JAV teismai griežtai vertintų ketvirtąją konstitucijos pataisą, o privatumą pažeidžiančios įmonių praktikos būtų agresyviai reguliuojamos. Tokio požiūrio laikausi net pats būdamas kapitalistas.
„The Economist“: JAV valstybė įkurta remiantis privatumo įstatymais – tad kodėl čia palyginus su Europa trūksta tvirtų privatumą saugančių taisyklių?
L. Cappello: Aš tikiu Amerika. Dėl to man taip skaudu, kad šiuo atžvilgiu labai atsiliekame nuo kitų. Taip nutiko dėl trijų priežasčių. Visų pirma, XX a., kai buvo rašomi privatumą saugantys įstatymai, juos palaikę asmenys dažniausiai tvirtindavo, kad privatumas – tai asmeninė teisė, ir pamiršdavo jo vertę visai visuomenei. Tokia klaida suteikė prieš privatumą nusiteikusiai pusei galimybę tvirtinti, kad jie nori „didesnio gėrio“. Tuo tarpu tie, kas gynė privatumą, kalbėjo apie žalą pavieniams asmenims – o tokia pozicija daug silpnesnė.
Antra, svarbiausios diskusijos apie privatumą mūsų istorijoje būdavo paremtos požiūriu „arba viskas, arba nieko“, tad privatumas dažnai būdavo aptariamas iškeliant klausimą, ar saugumas ir įmonių našumas svarbiau už privatumą. Tačiau nebūdavo klausiama, kaip būtų galima apsaugoti privatumą tuo pačiu siekiant patenkinti saugumo ir našumo poreikius.
Trečia priežastis visai nestebina – saugant privatumą kenčia pelnas. Specialiosios suinteresuotosios grupės dažnai tvirtina, kad privatumą reguliuojantys įstatymai kenkia verslininkams, o politikai dažnai jų klauso.
„The Economist“: Ar galima įvesti teisinių reformų, veiksmingai apsaugančių privatumą skaitmeninėje eroje?
L. Cappello: Visų pirma, galimybė kontroliuoti savo paties duomenis turėtų būti pripažinta pamatine žmogaus teise. O kadangi užsiminėme apie žmogaus teises, prie jų priskirti reikėtų ir „teisę būti pamirštam“ – t. y., galimybę po tam tikro laiko iš interneto duomenų bazių pašalinti informaciją apie save. Jei to nepadarysime, visi liksime įkalinti užfiksuotoje praeityje.
Dauguma JAV privatumą reguliuojančių įstatymų taikomi laikantis mišrios sistemos – t. y., skirtingi duomenys saugomi skirtingais būdais. Medicininiai duomenys, finansiniai duomenys, vartotojų duomenys – visi jie saugomi vis kitaip. Mums reikalingas Europos Sąjungoje naudojamas visapusiškas įstatymų modelis. Tokia sistema tiek tvirtesnė, tiek veiksmingesnė. Gali būti, kad netrukus ji bus įgyvendinta ir čia. Šiuo metu Kongrese jau aptarinėjami keli įstatymų projektai.
„The Economist“: Kas autoritarizmo ir dirbtinio intelekto amžiuje jus gąsdina, kad žmonių teisės ir orumas nukentės – arba suteikia jums vilties, kad šios vertybės bus išsaugotos?
L. Cappello: Pradėkime nuo baimės. Baiminuosi, kad XXI a. gimę amerikiečiai nebesupras, kad turi daug mažiau privatumo, negu būdami jų amžiaus turėjo tėvai ir seneliai, ir kad metams bėgant tam tikras instinktas dings. Baiminuosi, kad nacionaliniu lygmeniu diskutuojant apie privatumą dominuos konspiracijos teorijų platintojai, tvirtinantys, kada galima turėti tik viską arba nieko. Arba kad politikai taip sureikšmins kovas tarp raudonos ir mėlynos komandos, kad naudosis privatumo klausimu kaip ginklu ir nebandys tinkamai palaikyti pusiausvyros bei atsižvelgti į niuansus, kurie šiai temai būtini.
Tačiau dar labiau baiminuosi, kad mūsų civilizacija atbuko. Mūsų lūkesčiai dėl privatumo vis mažės, tad amerikiečiai ims vis dažniau trūkčioti pečiais ir niurnėti, kad privatumas mirė. Dėl jų mums visiems bus sunkiau.
Bet nesupraskite neteisingai – pastaruoju metu jaučiu daugiau vilties negu baimės. Rinkoje pagaliau pastebėta, kad vartotojai mielai moka už privatumą. Pavyzdžiui, naujoje „iPhone“ reklamos kampanijoje kalbama beveik vien apie privatumą. Kuo labiau privatumas bus siejamas su pelnu, tuo mažiau visuomenei reikės tikėtis, kad klausimą išspręs teisinės priemonės.