Propaganda ir dezinformacija – ne mūsų laikų išradimas: neįtikėtini melai, kurie buvo naudojami, siekiant užkariauti kitas šalis

Šiomis dienomis nuolat girdime, kad gyvename naujoje baugioje „posttiesos“ (angl. post-truth) eroje ir kad iš visų pusių mus supa melas bei fikcijos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. 2014 m. vasarį specialiosios Rusijos pajėgos be jokių kariuomenės ženklų įsiveržė į Ukrainą ir užėmė svarbiausius strateginius Krymo taškus. Rusijos vyriausybė ir prezidentas Putinas pakartotinai neigė, kad tai padarė Rusijos kariuomenė, ir šias pajėgas apibūdino kaip spontaniškai susibūrusias „savigynos grupes“, kurios rusiškai atrodančios aprangos ir amunicijos tikriausiai įsigijo vietos parduotuvėse. Švaistydamiesi tokiais absurdiškais teiginiais, Putinas ir jo pagalbininkai kuo puikiausiai žinojo, kad meluoja.

Dalijamės ištrauka iš Yuval Noah Harari knygos „21 pamoka XXI amžiui“ (leidykla „Kitos knygos“).

Rusijos nacionalistai šį melą pateisina tvirtindami, esą jis tarnavo aukštesnei tiesai. Rusija kariavo teisingą karą, o jeigu dėl teisingo reikalo pateisinama žudyti – kodėl nebūtų pateisinama ir šiek tiek pameluoti? Aukštesnis reikalas, tariamai pateisinantis įsiveržimą į Ukrainą, buvo siekis išsaugoti šventą rusų tautą. Pagal nacionalinius Rusijos mitus, Rusija yra šventa esybė, ištisą tūkstantmetį atlaikiusi piktavalių priešų bandymus ją užkariauti ir suskaldyti. Šaliai grasino mongolai, lenkai, švedai, Napoleono vedama Didžioji armija ir Hitlerio vermachtas, o nuo paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio Rusiją bando sunaikinti NATO, JAV ir ES, atskirdamos jos kūno dalis ir paversdamos jas „netikromis valstybėmis“, tokiomis kaip Ukraina. Idėja, kad Ukraina yra atskira nuo Rusijos valstybė, daugeliui šios šalies nacionalistų atrodo didesnis melas už viską, ką per savo šventą misiją vėl apjungti Rusiją yra pasakęs prezidentas Putinas.