Psichiatru Lukiškėse dirbęs Aleksandras papasakojo, kas vykdavo už aklinų sienų: vienas įvykis įsiminė visam gyvenimui

Pragaro vartai pačioje Vilniaus širdyje. Kalėjimas, kurio nebeliko. Bet jis buvo ištisus 115 metų, ir tai buvo vienintelis, paskutinis Lietuvos kalėjimas. Lukiškių istorija – tai Vilniaus ir iš dalies visos Lietuvos istorijos atspindys nuo 1904-ųjų iki kalėjimo uždarymo 2019-ųjų liepą. Čia kalėjo, kentėjo, buvo tardomi politiniai kaliniai, kunigai, menininkai ir žmogžudžiai – žinomi Lietuvos žmonės. Labai keista, bet Lukiškių istorijos iki šiol niekas nebuvo parašęs. Bet Rūta Vanagaitė parašė – knygoje „Lukiškės. Tamsioji Vilniaus širdis" juodu ant balto išdėstė nepagražintą, sukrečiančią Lukiškių kalėjimo istoriją, atvirai papasakotą 25 nuteistųjų ar juos pažinojusiųjų lūpomis.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką apie Lukiškių kalėjimo gydytoją-psichiatrą Aleksandrą Makejevą.

Jei tik kas nors užsiimtų tyrimais...

Lukiškės... Kalėjimo teritorijoje iš tikrųjų buvo žudomi ir užkasami žmones. Kokiais laikais tai vyko, sunku pasakyti, bet savo akimis mačiau iškastą kaukolę su šautine skyle. Vadinamąjį kalėjimo „perimetrą“, t. y. apsauginę teritoriją aplink kalėjimą iki tvoros nuolat suardavo, ir, matyt, ariant iškilo tie palaikai, kurie kažkada ten buvo užkasti. Jei kas nors užsiimtų tyrimais, tai kalėjimo teritorijoje ekshumuotų gal dar daugiau, o teismo medicinos ekspertai galėtų nustatyti, kada tie asmenys nužudyti, taip pat jų amžių ir lytį.

Atėjau į Laivės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyrių, kur dirbo keturi gydytojai. 1984 m. perėmiau visą skyrių, tapau to skyriaus vedėju. Skyrius buvo didelis, apie septyniasdešimt lovų. Ten atveždavo pacientus iš visos Lietuvos įkalinimo vietų. Ir vyrus, ir moteris. Moterų buvo tik viena palata.