Rankoje laikau puodelį, iš jo daugiaaukščiais kūliais į duslų urbanistinės betono girios ošimą veržiasi kavos garai. Šis rytas man primena architektūros studijas Vilniuje, kai po ilgos nakties palinkęs prie brėžinių ar maketų išgirsdavau per laidus braukiančius troleibusus – tai būdavo ženklas, kad laikas išseko. Nuožmi kova su laiku mums baigdavosi vis taip pat, ambicingieji architektūros studentai būdavo priversti kapituliuoti. Nuo švilpiančių troleibusų ir elektros traškesio apmirdavo sunkioji mūsų artilerija – kulmanai. Į futliarus poilsiui guldavo rapidografai, peiliukai, pieštukai. Vilniaus Niujorku praminti bendrabučiai prabus dar negreitai, bet 4 numeriu pažymėtas pastatas devintame aukšte tarsi akis į sostinę pramerkdavo balkonų duris – tai miego dar net ir neragavę architektai budina miestą, su kava ir cigarete išeina pasitikti saulės. Lygiai kaip šiandien Šanchajuje, tuomet sumišę kavos garai ir tabako dūmai energingai verždavosi į Antakalnio pušynus. Anuomet kažkokiu, dabar jau, rodosi, iškrypusiu būdu, laiko ratu atslinkusi aušra mums nebūdavo dienos pradžia. Aušra reiškė pabaigą. Nuo to lūžusio momento paroje, kabeliams trakštelėjus, mes jau nebeturėdavome galios pakeisti rezultatų. Kūrinių peržiūrose už uždarų durų tą rytą mūsų darbai turėdavo kalbėti patys už save.
O, bet tai juk buvo labai seniai ir liko už dešimties tūkstančių kilometrų. Vaizdiniai iš praeities, prisiminimai, sumišę su nakties sapnų likučiais, budino sąmonę naujai dienai. Žadino į visai kitą realybę. Uždarų durų architektūros teismai liko ten, Vilniuje. Ilgai netrukęs, gyvenimas pamokė, kad už savo kūrybą visgi tenka atsakyti viešai ir argumentuotai. Nuolatinė architektų parengtis reikalauja pailsėjusių proto ir kūno.
Todėl subrendę dabar paklūstame gamtos tvarkai, profesionaliai projektuojame savo tvarkaraščius ir architektams aušra patampa dienos pradžia.
***
Skystanti tamsa balkone reiškia, kad rytuose į pasaulį su įkarščiu vėl veržiasi saulė. Kaip ir kiekvieną rytą, pirmoji jos ugningų liežuvių glamonių pareikalaus į dangų aukščiausiai įsirėžusi miesto erekcija. Gurkšteliu šiltos kavos ir atrėmęs galvą į krėslo atlošą stebiu šią sceną. 632 metrų aukščio bundantis geismas, sudraskęs ne vieną naivų stereotipą apie Aziją, skrodžia Šanchajaus panoramą.
Šis galios ir pajėgumo simbolis užprogramuotas nesikuklinti nei viename kvadratiniame centimetre. Sukurtas reikalauti nepaliaujamų aikčiojimų ir dėmesio sau duoklės. Statinys vadinamas Šanchajaus bokštu. Didingas. Pasaulyje už jį aukštesnis tik „Burj Khalifa“, arabų pasaulio pasididžiavimas Dubajuje. Nepaisant fakto, kad liko antras, Šanchajaus bokštas nekompleksuoja. Priešingai nei jo konkurentas Dubajuje, dangoraižis čia nesipuikuoja savo dydžiu, stovėdamas vienišas švariai nuskustoje miesto erdvėje – jis įsivėlęs į vešlius urbanistinius kontekstus ir yra ménage à trois kompozicijos dalis. Suprojektuotas kaip pats ambicingiausias bokštas trijų grupėje, jis užbaigia miesto kuriamą sagą apie Kinijos praeitį, dabartį ir ateitį.
Pagarbą praeičiai šioje kompozicijoje atiduoda 420 metrų aukščio Jin Mao bokštas, kurio architektūra atspindi tradicinės kinų pagodos struktūrą. Pastato tūris pakopomis ritmiškai kyla į viršų. Kiekviena jų vis siauresnė ir žemesnė už apačioje buvusią. Tokia tvinkčiojanti kintančių parametrų seka, paveldėta iš klasinės architektūros, yra grindžiama žmogaus akiai maloniomis aukso pjūvio proporcijomis. Tai istoriškai mums priimtinos harmonijos interpretacija.
Antrasis į dangų iškilo šiuolaikiškas, lakoniškas Šanchajaus finansų centras, žymintis šalies augimą ir modernėjimą. 492 metrų aukščio bokštas dėl savo išskirtinio dizaino su trapecine anga karūnoje netruko gauti „butelių atidarytuvo“ pravardę. Visuomenei nuo pat pradžių sunkiai sekėsi pripažinti šį laikmečio simbolį, dėl finansinių sunkumų ir įvairių veikėjų pasipriešinimo statybos vis strigo, neįtiko tai pastato aukštis, tai skylės forma. Papildomus du šimtus milijonų dolerių kainavę keitimai statybų aikštelėje išmokė kinus, kad pigiau projektuoti ir pakeitimus daryti popieriuje. Taigi, ateitį simbolizuojantis trečiasis dangoraižis neperžengė ir taip investuotojus šiurpinusio 2,4 milijardų dolerių biudžeto.
***
Pastatas suprojektuotas lyg vertikali gatvė, kurioje telpa mums įprastas miesto gyvenimas su viešomis erdvėmis, sodais, restoranais, biurais, viešbučiais ir krautuvėmis. Bokštas išaugintas aplink cilindro formos kamieną, jo centre patalpinta vertikali magistralė su greičiausiais pasaulyje liftais (18m/s) ir kitomis komunikacijomis. Nuo kamieno atsišakojusios perdangos virš žemės paviršiaus laiko 127 aukštus, dar penki – požemyje. Jei paguldytume Šanchajaus bokštą, jo kūnas ištįstų nuo Vilniaus arkikatedros iki Rotušės aikštės, o viduje kas dieną dūgztų ištisos Fabijoniškės. Į bendrą 574 000 m2 statinio plotą mūsų Nacionalinės dailės galerija tilptų apie 60 kartų.
Asimetriška pastato forma sukurta taip, kad atlaikytų nuožmius regiono taifūnus. Besisukantis į viršų smailėjantis bokšto torsas ir jo apvalintos briaunos pasipriešinimą vėjo apkrovoms sumažina iki 24 %. Trikampio formos planas, kildamas nuo podiumo apačioje iki karūnos padangėse, iš viso persisuka 120 laipsnių. Tokia architektų gudrybė ne tik leidžia išvengti didelių vėjo jėgų kurios, nesant pasipriešinimo, nuslysta kaip vanduo nuo žąsies, bet taip pat investuotojams sutaupė 54 milijonus JAV dolerių – juos buvo galima skirti pastato ekologijai ir tvarumui. Pastato dizainas pralenkė laiką ir buvo toks sudėtingas, kad įprasti kompiuteriniai CAD įrankiai negalėjo susidoroti su skaičiavimų gausa.
Kolegos „Gensler“ biure turėjo susikurti individualius kompiuterinio parametrinio dizaino įrankius, o preciziškumui garantuoti vietos matavimams statybų aikštelėje įrengti lazeriai. Tuo metu visa tai gniaužė kvapą – šie architektai ambicijomis prilygo Elonui Muskui, Steve’ui Jobsui ir kitiems nutrūktgalviams mūsų laikų išradėjams. Kai vos po keleto metų mano kandidatūra buvo patvirtinta ir pats prisijungiau prie minėtos inovatorių komandos, rodėsi, kad atsidūriau žmonijos progreso smaigalyje. Dirbdamas „Gensler“ visada jaučiau, kad ir geriausi dalykai pasaulyje čia kvestionuojami, nėra savaime pakankami. Programinė įranga, stalai, net šratinukai šiame biure skirti atplėšti mus nuo esamo taško laiko juostoje ir perkelti žingsniu priekyje, jog likusi architektuomenė, žiūrėdama pirmyn, matytų tik dulkes ir mūsų padus. Atrodė, kad tai galutinė stotelė, svaiginanti karjeros viršūnė. Neliko jokių užtvankų net didžiausioms ambicijoms.
Šanchajaus bokšto geometrija ir struktūra
Trikampio formos planas kildamas nuo podiumo apačioje iki karūnos iš viso persisuka 120 laipsnių.
Patekau į pačių projektuotojų sau susiformuotą aplinką, primenančią žmonijos ateities inkubatorių. Pagaliau galėjau prieiti visai arti, priglusti prie jo stiklo ir stebėti tą kūdikį. Gal tai niekada nebūtų nutikę, jei ne Šanchajaus bokštas, kuris buvo švyturys, atvedęs mane čia.
Šis pastatas taip pat yra kelrodis ekologijos bei tvarumo požiūriu, nesunkiai pelnęs platininį LEED sertifikatą. Be įprastų strategijų, kaip taupyti energiją, pakartotinai naudoti vandens ir atsinaujinančius energijos šaltinius, šiuo atveju daugiausia taškų pelnė architektų sukurta dvigubo fasado sistema. Jis sukonstruotas visai kaip termosas, iš dviejų sluoksnių. Oro tarpas tarp išorinio ir skaidraus vidinio stiklo kiautų izoliuoja pastatą nuo gamtos rūstybės, karščių, šalčių, merkiančių taifūno liūčių ir galingų vėjų. Šiuose tarpsluoksniuose įkurti kabantys sodai ir viešos erdvės dangoraižio gyventojams. Bokštas suskirstytas į 9 segmentus, atskirus gaisrinius skyrius, o 12–15 aukštų vertikalių zonų papėdėse žaliuoja miesto parkų analogai. Pro vidinius langus pastato gyventojai gali nužvelgti jų parko lankytojus apačioje ir įspūdingas ãtriumo erdves. Taip suprojektuotos oro kišenės leidžia vartoti 80 % mažiau energijos patalpų vėsinimui ir šildymui nei kituose panašiuose pastatuose. Negana to, bokštas nusagstytas daugiau kaip 270 skirtingų vėjo turbinų, generuojančių pakankamai energijos, kad apšviestų jį naktį ir kas vakarą dovanotų šviesos spektaklį Bundo krantinėje susirinkusiems miesto lankytojams.
Dvigubo fasado sistema. Oro tarpas tarp išorinio ir vidinio skaidraus stiklo kiautų izoliuoja pastatą nuo išorės poveikio. Fasadų tarpsluoksniuose į kurti kabantys sodai ir pastato viešos erdvės.
Stiklinė bokšto oda sukonstruota iš 20 000 panelių ir pakabinta ant metalo trosų tarsi užuolaidos. Pažvelgus iš arčiau matyti, kad fasado paviršius nėra visai lygus, o pasišiaušęs it žvynai. Dėl to kinai neretai šį dangoraižį sieja su mitologiniais gyvūnais: drakonu, visai deramai simbolizuojančiu jėgą, galią ir sėkmę, arba galbūt tinkamesne koi žuvimi – karpiu, gebančiu persikūnyti į drakoną; juk tai tęstinis pasakojimas apie bokštą kaip Kinijos ateities simbolį, kuriamo epo dalis apie bundančią besitransformuojančios Azijos didybę.
Bet visgi šis pastatas toks sudėtingas, kad, ko gero, yra panašiausias į dar kitą mitinę būtybę, žvynuotąjį kinų vienaragį kiriną (Qilin), sulipdytą iš daugybės skirtingų gyvūnų dalių, žmogaus fantazijos apdovanotą visomis specialiomis galiomis, kokios tik tuo metu buvo žinomos.
Kaip bepavadintumėte, pastatas tikrai veikia kaip gyvas: terasomis besisukantis bokšto kūnas sugeria lietaus vandenį, tropiniai lietūs, atsimušę nuo stiklo žvynų, žliaugia tiesiai į poodį ir čia kapiliarais nukreipiami į vidinius rezervuarus, iš kur ši dangaus dovana paskirstoma vėdinimo, šildymo sistemoms ir kabantiems sodams laistyti.
***
Huangpu upės apglėbtame Pudongo rajone dar visai neseniai būtumėte radę tik nederlingus molio ir smėlio priemaišų laukus bei reguliariai užliejamus pelkynus su padrikomis žvejų ir vargstančių žemdirbių gyvenvietėmis. Tuo pat metu, kai Lietuva atkovojo savo nepriklausomybę, šioje Šanchajaus teritorijoje buvo suformuota ir įsteigta Pudongo specialioji ekonominė zona. Tai sudarė sąlygas pritraukti svaiginančius finansus ir inovacijas iš investuotojų, susiviliojusių milžiniška atsiveriančia rinka. Modernus Šanchajus, kokį pažįstame dabar, iškilo per trisdešimtmetį, lygiagrečiai kitoje planetos pusėje mums atkuriant savo valstybę ir patiems stebinant pasaulį savo augimo greičiu.
Permainos Pudongo rajone gniaužia kvapą ir įkvepia ateities kūrėjus, tačiau visuotiniai dėsniai diktuoja, kad joks kūrinys nėra šedevras, kol nesulaukia audringo visuomenės kritikos bruzdesio, nepasitenkinimo ar net pasmerkimo. Tokia ugnimi užgrūdintas buvo ir Šanchajaus bokštas. Pirmoji priežastis banali – jo kaina. Visame pasaulyje gausu žmonių, turinčių polinkį ieškoti kitiems alternatyvių pirkinių. Paprastai fantazijose stumdydami milijoninius jiems nepriklausančių kupiūrų kalnus, jie bando spręsti problemas, į kurių įveikimą patys nėra nieko investavę. Tokia kritika lengvai atlaikoma, nes nėra adekvati. Mūsų pietų sriubos niekada nesusiplaks, nes laikome jas nesusisiekiančiuose induose. Taip ir bokštui skirti investuotojų pinigai nebus atiduoti kitiems projektams. Visgi daugiausia problemų sukėlė tai, kad dėl daugybės inovatyvių sprendimų dangoraižis ilgai negalėjo gauti leidimo atverti duris visuomenei. Egzistuojanti įstatyminė bazė, reglamentai ir priešgaisriniai reikalavimai kalbėjo praėjusio šimtmečio kalba. Ironiška, kad entuziastingai išduotas leidimas pastatui, aplenkusiam laiką, įvėlė į lenktynes ir įstatymų leidėjus. Biurokratai buvo priversti taikytis prie precedento ir perkelti naują realybę į reglamentus.
Todėl ir po statybų baigimo 2014 m., dėl užsitęsusio patvirtinimo proceso, bokštas du metus visiškai tuščias lūkuriavo nuomininkų. 2016-aisiais priešgaisrinės saugos prievaizdai pasivijo XXI a. ir leido lankytojams pakilti greičiausiu pasaulyje liftu bei apsilankyti apžvalgos aikštelėje. Ir tik praėjus dar metams statinys sulaukė pirmojo biuro nuomininkų. Po truputį bokštas ėmė pildytis baldais, gyventojais, lankytojais. Pustuštis pastatas lūkuriavo sprendimo dar vienerius metus, kol 2017-ųjų vasarą prabangiam viešbučiui buvo išduotas paskutinis leidimas naudotis patalpomis viršutiniuose aukštuose. Planuojama, kad 27 aukštų viešbutis, kurio paskutinis numeris įsikurs 110 aukšte, bus aukščiausias pasaulyje. Jo atidarymo nekantriai laukia privilegijuoti keliautojai ir prestižą medžiojantys turtuoliai.
Tiesa, toks nomenklatūrininkų nepajėgumas ir delsimas atbaidė daugelį nuomininkų, kurie, nesulaukę leidimo naudoti patalpas, biurus įkūrė kitur. Taip pat tai atbaidė ir daugybę tarptautinių kompanijų, kurioms iki pat šių dienų labai brangūs ilgalaikiai įsipareigojimai nekelia didelio apetito, ypač dėl įsisiūbavusių konfliktų tarp JAV ir Kinijos politikų.
Kad ir kaip ten būtų, sėkmė nebūtinai matuojama ekonominiais rodikliais ir naudingumo koeficientais. Ekonomika turi savo ciklus, ir pastatas prie jų netruks adaptuotis. Galų gale, Šanchajaus bokštas sulaukia skeptiškų vertinimų dėl savo apskritimo formos jo vidiniame plane, kurį sudėtingiau užgrūsti stalais nei stačiakampę erdvę. Bet tik dėl šio sprendimo pastatas apskritai gali egzistuoti ir veikti, yra daug ekonomiškesnis, leisiantis sutaupyti jo išlaikymui ateityje. Kita vertus, nepaisant dvigubo fasado, naudingas jo aukštų plotas, dėl efektyvaus konstrukcijos kamieno ir modernių vertikalių komunikacijų, yra didesnis nei kaimyninių pastatų.
***
Dauguma pasaulio bokštų pelnytai gali būti apkaltinti falocentrizmu.
Ir nesvarbu, kad paprastai panašumas į vyrišką lytį yra netyčinis, o architektai ir norėdami dažnai jo neišvengia. Šie pastatai ne tik savo forma, bet ir funkcija užprogramuoti tokiam palyginimui. Dangoraižiai projektuojami kaip korporacijų, miestų ar visos šalies galimybių paliudijimai. Miesto horizontą dominuosianti vertikalė turi ženklinti tautos pajėgumą ir potenciją, todėl visi pasaulio metropoliai varžosi, lygindamiesi iškiliais stiklo ir betono dydžiais, dažniausiai vyrų architektų projektuojamais vyrams investuotojams. Konservatyvi statybų industrija iki šiol taip stipriai okupuota dominuojančių vyrų, kad tik Katalikų bažnyčioje samdoma mažiau moterų nei šiame sektoriuje. Galima sakyti, patriarchalinė, bet greičiau – homoerotinė aplinka tirštai pritvinkusi testosterono ir vyriškos pastangos kvapo. Argi stebina, kad jos įkaitintas vieną rytą miesto panoramoje pasistoja falas?
Kartais rezistencija šiam kontekstui visai pasąmoningai drioksteli vulvacentrišku pastatu. Taip nutiko Zahai Hadid. Paviešinusi Pasaulio taurės stadiono projektą Katare, ji ne tik musulmonų pasauliui užgniaužė kvapą. Pastato projekto panašumas į moterišką lytį sukėlė abejones
dėl netyčinio rezultato. Ir nors Z. Hadid turėjo viešai paneigti tokius savo ketinimus, ji atvėrė kelią plačioms diskusijoms apie lygybės idėjas ne tik šalyje, kur moterys gyvena priespaudoje, bet ir architektų bendruomenėje. Po poros metų ji mirė. Visą gyvenimą kovojusi dėl pripažinimo vyrijos pasaulyje, Z. Hadid kaip testamentą, kaip paskutinį pareiškimą paliko mums milžinišką vulvą niekada nesudrėkstančiose kataro smėlio dykumose. Lažinuosi, kad tai vienintelė architektė moteris, kurią žinote.
Nežinote ir Xiaomei Lee, „Gensler“ biuro Šanchajuje įkūrėjos ir vadovės. Nepaisant didžiausio indėlio į bokšto dizainą, jos vardas, kalbant apie projektą, paprastai negarsinamas. Galime daryti prielaidą, kad protestuodama prieš seksizmą ji padabino bokšto karūną milžiniška skulptūra, primenančią moters lytį. Daugiaaukščių pastatų viršūnėse paprastai pakabinamas didelės masės grimzdas, dar vadinamas seisminiu slopintuvu. Šis svarmuo padeda sumažinti bokšto svyravimą ir mechaninių virpesių amplitudę. Taigi, pakilę į pačią dangoraižio viršūnę, 126 aukšte pamatysite Xiaomei Lee užsakytą ir ant grimzdo užkeltą skulptūrą. Lėtai besisupdama fantastiška vulva užburia žiūrovus. Didinga erdvė su ritmiškai pirmyn ir atgal į mus besistumiančia milžine, skambant specialiai jai sukurtai simfonijai, atrodo sakrali. Nežinantys konteksto lankytojai gali likti sutrikę, ieškodami atsakymų, kodėl aukščiausiame Kinijos taške taip oriai siūbuoja vulva?
***
Baigiu gerti kavą. Aušra jau visu pagreičiu atkopia į Šanchajų. Huangpu upėje atsispindi šlapi debesų sėdmenys, o kartu – ir į viršų besiskverbiantis bokštas. Matau, kaip virš horizonto blyksteli atspindys ant jo stiklo karūnos, kuri dėl savo išlinkio vis kitu kampu laužia šviesos spindulius ir tviska tarsi sudrėkusi. Stebiu, kaip lėtai jo stangriu kūnu žemyn nuslysta šviesos lašas ir išsilieja į miestą, įkvėpdamas jam gyvybę.