Jau praėjo dešimtmetis, kai baigiau studijas Londone ir, susirinkęs savo patirtis bei porą lagaminų, sugrįžau į Vilnių. Tuomet iš naujo atradau, koks patogus ir kompaktiškas yra Vilniaus mastelis. Nors susisiekimo sistema Londone puiki, bet „suvalgydavo“ didelę dalį mano tuometinių pajamų, o dar didesnę – laiko. Pramoga valandų valandas stebėti įvairiausius personažus sėdint metro vagone labai greitai pavirto kankyne. Nebedžiugino vaizduotėje kuriami siužetai ir konservatyviõs britų damos su smaragdine rankine, tvarkinga, bet nudėvėta eilute apsirengusio džentelmeno, apvalios garsiakalbės jamaikietės rastamanės, auskaruotos Kamdeno (Camden Town) pankų šutvės, rusės su padirbta „Louis Vuitton“ rankine, meiliai apsikabinusios raumeningos vaikinų poros ir kitų personažų gyvenimo istorijos. Niršau ant viso pasaulio, kad ir taip ribotas mano laikas čia kasdien didelėmis porcijomis būdavo ištremiamas į pogrindį.
Taip, šiuolaikiniams didmiesčiams metro yra gyvybiškai svarbus išradimas, „surišantis“ neatšaukiamai besikerojančius urbanistinius audinius. Iš esmės jis universalus, demokratinis, komunistinis ir totalitarinis tuo pačiu metu, suvienodinantis gyventojus net ir labiausiai individualistinėse kultūrose. Nepriklausomai nuo pajamų ar socialinio statuso, norintys taupyti laiką žmonės lenda į požemius pro tuos pačius vartus ir pečiais remiasi bendruose vagonuose. Kryptingai, užtikrintai tuneliais skubančios miestiečių minios. Kasdien automatiškai atliekame vis tuos pačius rutininius, kone refleksais patapusius, susisiekimo judesius. Nuasmeninti, nužmoginti, mes kaip Hamelino žiurkės Brolių Grimų pasakoje sekame fleitos garsus. Užburti svaigaus pašaukimo suktis „dirbk, pirk, mirk“ cikluose.
Šiandien keliauju Šanchajaus požemiais, viskas vėl kartojasi. Tik šiuolaikiniai keleiviai (commuters) panarinę galvas žvelgia ne į rytinius laikraščius ar knygas, kaip anuomet, bet ryja telefoninius greitukus. Tas pats apmaudas ir bejėgiškumas vėl virina kraują. Meilė šiam megapoliui anaiptol nėra nuosekli.
Pirmoji metro linija čia buvo atidaryta tik 1995 m., o šiandien tinklą sudaro jau 17 linijų, aptarnaujančių 413 stotelių. Jei išvyniotume Šanchajaus metro bėgius į vieną tiesę, ji siektų 680 kilometrų ir būtų ilgiausia visame pasaulyje. Kasdien šiais metro požemiais prikimštuose vagonuose skrieja virš 10 mln. keleivių. Nepaisant visų įspūdingų parametrų, man pasiekti oro uostą trunka kankinančias dvi valandas. Pasimatymai Šanchajuje nebūna spontaniški. Bet kokį susitikimą pradedame planuoti nuo maršruto dėliojimo ir laiko rezervavimo požemių pasauliui.
Ilgai mūsų dėmesio paribiuose buvusi Kinija pamažu atsiveria ir imasi pasakoti savo istorijos versiją. Bet kurį suklususį ir atvirą praplėsti savo akiratį ji pirmiausia priblokš masteliu. Nepastebėjome, kaip ši gigantė prakuto ir liuoktelėjo į statistikos suvestinių viršutines eilutes. Buvusios beviltiškai apleistos gyvenimo sritys su karštligiška skuba modernizuojamos. Vienpartinės valdžios užmojai urbanistiniuose ir infrastruktūros projektuose neturi precedentų. Bet kaip tik dėl to projektai neišvengia klaidų ir skaudžių kokybės nuostolių.
Vienas pavyzdžių – Vakarų Nankino metro stotis (West Nanjing Road) Šanchajuje, kurioje, kaip ir planuota, susikerta trys metro linijos, tačiau nei viena jų tarpusavyje neturi tiesioginės požeminės jungties. Pasirodo, šioje vietoje laiku neišspręstas konfliktas tarp viešojo intereso, infrastruktūros ir paveldosaugos. Tai reiškia, kad kasdien šimtams tūkstančių keleivių persėdimas tarp linijų galimas tik pakilus į dienos šviesą ir perėjus podiumu tarp įkyriai maldaujančių užsukti kavinių, užkandinių ir krautuvių vitrinų. Nesunku įtarti verslininkų sąmokslą, kuriems toks kurioziškas nepatogumas yra labai pelningas.
Dirbau keliuose aprašyto konteksto projektuose. Šanchajaus metro kompanija pasiryžo visiems laikams ištaisyti šį nepadorų susimovimą. Pirmiausia vyko finansavimo požeminiam linijų sujungimui paieškos. Nekilnojamo turto vystytojams pasiūlyta viliojanti partnerystė. Investicija į transporto infrastruktūrą konkurso laimėtojams atvertų galimybę užstatyti vertingą žemės sklypą miesto centre, tuo pačiu išnaudoti ženklų keliautojų srauto ekonominį potencialą.
Lietuviškos architektūros mokykloje išugdytas jautrumas paveldui prasimušė ir ėmė virsti nerimu. Komerciniai susitarimai greitai įgijo pagreitį, pinigų kalba veikiai užgožė esminę kliūtį, dėl kurios jungtis neįvyko pirmu bandymu. Darėsi panašu, kad požeminiams darbams leidimas bus išduodamas pusiau užmerktomis akimis, o toks projektas potencialai sunaikintų valstybės saugomą Šikumeno (unikali XIX a. urbanistinė tipologija) kvartalą ir kitus architektūros objektus. Ar mums pavyks įtikinti progreso šauklius, kad istoriniai sluoksniai neprivalo būti nugriebti ir išvežti nežinoma kryptimi?
Tik dabar Kinijoje paveldosaugos idėjos tampa gyvos. Tokia „restauravimo“ praktika, kai pastatai nugriaunami ir atstatomos jų kopijos, nebelaikoma skoninga ar pageidaujama. Kita vertus, jei kultūrinė revoliucija nušlavė viską, kas galėjo dužti ar degti, vadinasi, neliko istorinių artefaktų, palaikančių sentimentus praeičiai. Šiandien iš užmaršties traukiamos šukės, klijuojamas alternatyvus naratyvas. Keičiamas požiūris į dar likusius autentiškus istorinių pastatus.
Ilgi kompromiso ieškojimai mus atvedė link technologijos, leidžiančios demontuoti kasinėjimų kelyje esančius šikumeno namus ir vėliau sugrąžinti juos į buvusią vietą, bet jau naujame kontekste. Nuskenuoti, sukataloguoti ir sukarpyti pastatai jau atgulė į saugyklas, kuriose laukia savo atgimimo dienos. Šie karpiniai bus kruopščiai suklijuoti sekant sukauptą dokumentaciją ir vėl taps pastatais.
Taip išsaugomas senamiestis yra didžiausias šio projekto laimėjimas. Mažaaukščiai gyvenamieji namukai taps galerijomis, kavinėmis, barais ir restoranais. Žmogiško mastelio siaurose gatvelėse, kurių taip trūksta Šanchajui, galima slapstytis nuo kaitros dieną, o vakarais pakilti į tarp čerpių stogų įrengtas terasas, nužvelgiančias istorinio kvartalo ir stiklinių dangoraižių panoramas.
Didžiausios permainos laukia Zhang sode – buvusioje jo vietoje „įdarbinau“ iš metro požemių kylantį 180 m aukščio dangoraižį, kurio statytojai finansuos ir šikumeno prikėlimą. 1882 m. Zhang Shuke’ė įsigijo šioje vietoje buvusį sklypą su britų verslininko vila ir įrengė viešą parką. Ironiška, kad šis buvo atviras visuomenei tol, kol privati nuosavybė Kinijoje buvo neliečiama. Čia įvyko daug reikšmingų istorinių įvykių: išklausyta pirmoji moters kalba, eksponuoti pirmieji tapyti aktai, atidaryta pirmoji fotografijos po atviru dangumi studija, parkas naudotas net politiniams forumams. Būtent čia revoliucionieriai nusirėžė savo ilgas tvirtai eglute supintas kasas pareikšdami, kad tai yra feodalizmo simbolis, taip bene pernakt visoje Kinijoje pakeisdami šimtmečius vyrams taikytą išvaizdos kodą.
Įspūdingiausia, kad visi šie įvykiai skleidėsi erdvėje, sukurtoje privačia iniciatyva, keistuolio filantropo, nusprendusio savo sėkmės vaisiais dosniai dalintis su miestiečiais, dėka. Ieškodami istorinės dokumentacijos, radome degtukų dėžutės iliustraciją, vaizduojančią Zhang parką, pageltusį dangų ir aplink kunkuliuojantį gyvenimą – naudojau ją kaip įkvėpimą. Norėdamas pagerbti Zhang palikimą, maksimaliai atvėriau erdves visuomenei. Suprojektavau vertikalius sodus, kylančius dangoraižiu aukštyn, ir pavadinau juos Zhang sodais. Nors bokštas neišvengiamai užima didžiąją dalį likusio sklypo, tačiau podiumą atsiplėšiau nuo žemės, kad levituotų pakibęs tarsi skraidantis sodas, taip savo pavėsyje atlaisvindamas erdves aikštėms ir promenadoms. Ant podiumo perkeliamos dvi parke stovėjusios prašmatnios britų vilos. Tokiu būdu istoriniai vietos pastatai išeksponuojami tarsi vertingiausi artefaktai urbanistiniame muziejuje, jų siluetai, užkelti ant tokio pjedestalo, matomi iš tolimiausių gatvės kampų, rakursais, kurie buvo neįmanomi anksčiau. Nuo šio kabančio sodo atsiveria panorama į išsaugotą šikumeną, leidžianti apžvelgti kvartalo audinį ir jo čerpių stogų tekstūrą. Bokšte įsikūrę biurai gali džiaugtis vertikaliais sodais, pritaikytais poilsiui, renginiams ir darbui.
Kitose šalyse filantropijos tradicijos vystėsi amžius, o Kinijos istorijoje tai buvo retas reiškinys, ir tik dabar, vėl atsiradus finansiškai pajėgių žmonių, labdaros idėjos ima skleistis. Pagal „Forbes“ paskelbtą sąrašą Kinijoje jau yra daugiau nei 400 asmenų, kurių turtas siekia milijardą dolerių. Naujieji kinai atvirauja apie prasmės paieškas ir leidžiasi į kilnesnio pinigų panaudojimo misijas. Pavyzdžiui, pasakiškai praturtėjęs buvęs fizikos mokytojas Jackas Ma dar visai neseniai savanoriškai pasitraukė iš savo sukurto verslo vadovo pareigų ir atsidėjo filantropijai. Faktas, kad dar šį rudenį J. Ma lankėsi Vilniuje, leidžia spėti, kad jo žvalgyba buvo plati, galbūt ir mūsų tautiečiai gali būti naudingi šioje misijoje. Dabar iš pranešimo sužinojome, kad visų pirma jis nusprendė imtis Afrikos, susižavėjęs jaunais žemyno inovatoriais ir matydamas pokyčių potencialą čia J. Ma investuos į žmonių edukaciją ir verslų rėmimą. Tai ne pirmo filantropo bandymas prikelti mamą Afriką. Ir panašu, kad ji prabus mums taip pat netikėtai kaip ir Kinija.
Kalbėti apie pagarbą istorijai bei filantropijos svarbą nebuvo lengva. Kinų valdžia nuožmi ir dažnai bekompromisė. Dirbti su žalos kontrole ir viešosios nuomonės nuostoliais net ir vienpartinės sistemos vyriausybei nėra malonus užsiėmimas, todėl bet koks jautrus ir potencialiai prieštaringas sprendimas pirmiausia gerai pamatuojamas. Svarbiausias atraminis taškas čia yra mjandzi (面子 miànzi), pažodžiui verčiamas kaip „veidas“. Išsaugoti veidą kinams yra svarbiausia. Tai esminis sluoksnis sociumo audinyje, moralės kodas. Neprarasti veido kinams reiškia išsaugoti reputaciją, prestižą, orumą. Skirtingai nuo mūsų kultūros, kurioje tikime prigimtine žmogaus teise į orumą, kinams veidas suteikiamas kaip pasitikėjimo kreditas, todėl dėl veido jiems nuolat reikia kovoti ir įrodinėti, kad yra verti šio pasitikėjimo. Skirtingos veido sritys kinų kalboje gali reikšti konkrečią reputacijos krizę. Sakydami, kad „atsilupo veido oda“ kinai turi minty ištikusią gėdą, emocinį neraštingumą, pernelyg jautrią reakciją ar šiaip neprideramus jausmus. O jei kinas praneš, kad jūsų „veide pamatė akis“ – reiškia, pasirodėte gerai, jo socialinėje struktūroje pakilote aukščiau, jis laiko jus garbingu žmogumi.
Istorinei atminčiai reikalinga pagarba, mes suteikėme jai veidą, mes ją išaukštinome, tuo pačiu veidą suteikdami miesto savivaldybei, metro kompanijai ir nekilnojamo turto vystytojams. Visi laimėjo, visi gavo po mjandzi.
Sykį Marina Abramović ir Uwe’ė Laysiepenas pasiprašė Kinijos Liaudies Respublikos leidimo atvykti į šalį atlikti performansą, kurio metu abu menininkai iš skirtingų galų pereis Didžiąją kinų sieną ir, kiekvienas įveikęs 2500 km, susitiks jos centre. Kinai žagtelėjo. Paaiškėjo, kad jie patys nėra užfiksavę tos sienos perėjimo fakto. Visai tautai „nusiluptų veido oda“, jei tai pirmieji padarytų du kvanktelėję vakariečiai. Nenuostabu, kad leidimo derinimas truko kelerius metus. Šio derinimo metu pirmiausia buvo rastas vyras, kuriam pavesta pačiam vienam išilgai peržygiuoti sieną. Tuomet šalis sužinojo apie tautos didvyrį Liu Yutianą, ištyrusį Didžiąją Kinijos sieną per visą ilgį. Netrukus sužinojo ir apie du keistus užsieniečius, norinčius taip pat pažinti šį pasaulio stebuklą. Šalies valdžia iškilmingai pakvietė menininkus išgirsti Liu Yutiano patirties ir pamokymų. Tik tuomet, su gausia palyda, užsieniečiams leista atlikti savo performansą, trukusį ilgiau nei tris mėnesius. Ši istorija atskleidžia, kokie neįtikėtini mūsų kultūriniai skirtumai. Kinijoje didžiausią pažeminimą gali reikšti bet koks užsieniečio pranašumas jų žemėje. Veidui išsaugoti kinai skiria daugybę laiko ir resursų.
Šių dienų Kiniją galima vadinti vienturčių tauta. Paskutinius dešimtmečius vykdyta vieno vaiko politika negrįžtamai iškreipė visuomenės sandarą. Dėl niekšiškos selekcijos vyrai savo skaičiumi žymiai pralenkė moteris, todėl daugybė jų pasmerkti niekada nesukurti šeimos. Ir taip nelepinti vaikystėje, kinai greitai suprato, kad jiems reiks išlaikyti gausias senstančiųjų gretas. Iki šiol šalis neturėjo padorios pensijų sistemos, galiojo paprotys, jog senatvėje karšina atžalos, bet dabar tai reiškia, kad kiekvienam jaunuoliui teks išlaikyti po keturis asmenis: savo tėvus ir senelius. Kaip pakelti tokį spaudimą?
Neprarasdami veido jie kasdien sukaupia jėgas ir sėda į metro, kad įgyvendintų dar vieną rutininę pareigą. Tai padėtis be išeities milijardams žmonių; vienintelė protesto forma gali būti klausomos muzikos pasirinkimas ar marškinėliai su pareiškimu, ant kurių užrašyta „Stop being a pussy“.