„Sausas įstatymas“ Lietuvoje: kol visa degtinė tekėjo į Šešupę, „jūros šnapselis“ išgyveno aukso amžių

Paskutiniais carinės Rusijos gyvavimo metais buvo priimtas drastiškas sprendimas – įvesta prohibicija. Iš to meto yra išlikusių žurnalistų liudijimų (ar pramanų), kaip žmonės gailiai žiūrėjo į daužomus degtinės butelius, o kai kas net bandė nuo žemės alkoholį gerti. Tačiau po kelerių metų Lietuva tapo nepriklausoma šalimi, atšaukė „sausą įstatymą“ ir įvedė valstybės valdomą degtinės monopolį. Kaip rodo tarpukario statistika – lietuviai tais laikais gėrė net 7 kartus mažiau nei 2018 metais.

Tai straipsnių ciklo „Sausas įstatymas“ dalis. Pirmąkart šis tekstas delfi.lt buvo publikuotas 2019 lapkričio 24 d.

Kaip degtinė į Šešupę tekėjo

Kaip savo knygoje „Apelsinų kontrabanda“ rašo istorikas bei knygų autorius Gediminas Kulikauskas, net ir įvedus monopolį, žmonės vis tiek nebijojo virti naminukę. Tačiau caro valdžia nematė bėdos ir nusikaltėliai būdavo baudžiami tik piniginėmis baudomis. Tačiau, rašo G. Kulikauskas, caro valdžia buvo itin griežtai nusiteikusi prieš kontrabandinę prūsišką degtinę, kurios tuo metu buvo apstu. Caro valdžios nutarimu atsirado net specialūs pasieniečiai, kurie turėjo sugauti prūsų „šmugelninkus“. Tokie pasieniečių daliniai buvo vadinami „karčemų sargyba“, tačiau žmonės juos dar vadindavo „akcizininkais“.

Paskutiniais carinės Rusijos gyvavimo metais buvo priimtas radikalus sprendimas: 1914 metais caras Nikolajus II įvedė prohibiciją. Toks sprendimas, anot DELFI kalbinto istoriko ir knygų autoriaus Antano Astrausko, buvo priimtas bijant, kad mobilizuoti milijonai ginkluotų kareivių, susirinkusių į vieną vietą, prisigėrę, ko nors nepadarytų. Tad visoje šalyje, įskaitant ir lietuviškas gubernijas, nuspręsta įvesti „sausą įstatymą“.

Tada šalyje naminukė ir pasiekė savo bumą.