Antraščių skaičiai klaidina. Taip, remiantis naujausia Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto ataskaita, praėjusiais metais pasaulinės branduolinių galvučių atsargos šiek tiek apmažėjo. Bet tai tik todėl, kad JAV ir Rusija, dvi šalys, turinčios daugiau kaip 90 proc. visų pasaulio branduolinių ginklų atsargų – išardė kai kurias pasenusias kovines galvutes.
Tuo tarpu visos devynios šalys, turinčios branduolinių ginklų, modernizuoja likusias kovines galvutes ir jų gabenimo sistemas. Praėjusią savaitę atlikto bandymo metu Prancūzija iš povandeninio laivo sėkmingai paleido branduolinę raketą, galinčią keliauti tarp žemynų 20 kartų didesniu nei garso greičiu. Kitos šalys, visų pirma Kinija, kuo skubiau pildo savo branduolines atsargas.
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad valstybės keičia strategijas dėl šių ginklų naudojimo. Baigėsi amoralus, bet logiškas Šaltojo karo stabilumas, kai dvi supervalstybės kontroliavo viena kitą ir visą pasaulį „abipusio garantuoto sunaikinimo“ (MAD) grėsme.
Pavyzdžiui, Rusija mažesnes „taktines“ kovines galvutes pradeda vertinti kaip galimybę kompensuoti kitų savo karinių pajėgumų trūkumus. Visiškai įmanoma, kad konfliktas, prasidedantis hibridiniu karu – pradedant dezinformacijos kampanijomis ir baigiant kariais nežymėtomis uniformomis – galėtų peraugti į įprastą karą ir branduolinį puolimą, kuris išprovokuotų atsaką, ir taip toliau.
Taip pat esama spekuliacijų, kad Indija gali sušvelninti savo politiką, įtvirtintą 1998 m., niekada nebūti pirmąja, panaudojusia branduolinį ginklą. Tokie mintiniai eksperimentai nėra maža smulkmenėlė šaliai, turinčiai du priešiškai nusiteikusius ir ginkluotus branduoliniais ginklais kaimynus – Pakistaną ir Kiniją. Šią savaitę Indija ir Kinija vėl surėmė ragus dėl ginčijamos sienos Himalajuose. Ką galėtų iškrėsti Šiaurės Korėja – ištikus krizei, kurią pati ir provokuoja – galima tik paspėlioti.
Tuo tarpu visos pastangos apriboti ar sumažinti branduolinių ginklų kiekį buvo sustabdytos. JAV ir Sovietų Sąjungos susitarimas atšaukti trumpojo ir vidutinio nuotolio sausumos raketas žlugo pernai po to, kai JAV apkaltino Rusiją sukčiavimu.
Negana to, dvi amžinos priešės nė nesistengia pratęsti vienintelio likusio ginklų kontrolės susitarimo, vadinamo „New START“, kurio terminas baigiasi vasario mėnesį. Viena iš priežasčių – Amerikos reikalavimas, kad prie derybų prisijungtų ir trečioji kylanti supervalstybė. Tačiau Kinija, kuriai atrodo, kad branduolinio ginklavimosi varžybose ji nuo tųdviejų smarkiai atsilieka, su jokiais apribojimais nesutinka.
Vienintelis tarptautinis susitarimas apskritai uždrausti šiuos siaubingus ginklus, Jungtinių Tautų 2017 m. priimta Branduolinių ginklų uždraudimo sutartis, branduolinio karo atveju turėtų tiek pat galios, kiek sniego gniūžtė. Nė viena branduolinio klubo narė neketina jos ratifikuoti, nesiruošia ir kitos šalys.
Tarytum visa tai dar būtų nepakankamai blogai, abejonės graužiasi ir į transatlantinį aljansą, kenkiant jo patikimumui, taigi ir grėsmingumui, kuris yra toks svarbus užkertant kelią karui. Vokiečiai apskritai yra pasipiktinę tuo, kaip su jais elgiasi JAV prezidentas Donaldas Trumpas, šią savaitę sąjungininkus išvadinęs „pažeidėjais“ ir patvirtinęs, kad iš Vokietijos išves maždaug kas ketvirtą amerikiečių karį.
Gegužės mėnesį keli Vokietijos socialdemokratų partijos, tradiciškai puoselėjančios antiamerikietiškumą, lyderiai netgi pasiūlė atsisakyti NATO „branduolinio dalijimosi“ politikos, pagal kurią kai kurie sąjungininkai, pavyzdžiui, Vokietija, įsipareigoja negaminti nuosavų branduolinių ginklų, tačiau tiekia lėktuvus, kuriais būtų gabenamos JAV bombos. Tokia politika buvo siekiama patikimesnio bendro atgrasymo. Vis dėlto vokiečių kairiesiems nepasitikėjimas D. Trumpu yra pakankama priežastis ginčyti jos logiką. Laimei, kanclerė Angela Merkel greitai juos nuramino.
Matant Vokietijos naivumą, Rusijos agresiją, Kinijos ambicijas, D. Trumpo valdomos Amerikos beprotybę ir Šiaurės Korėjos nenuspėjamumą, perspektyvos atrodo niūrios. Egomaniakams ar niekšams gali kilti pagunda išbandyti priešų atgrasymo planų ribas, o žmogiškas paklydimas gali tapti kvailyste.
Maža to, tarptautinių santykių klimatas šiuo metu taip pat nėra palankus sprendimams. Pagrindiniai pasaulio lyderiai yra taip užsiėmę „prekybos karais“ ir „vakcinų nacionalizmu“, jog net pagalvoti negali, kad turėtų sėdėti prie vieno stalo su žmonėmis, kurių nekenčia, bet su kuriais vis tiek tektų kalbėtis – anksčiau ši veikla buvo vadinama diplomatija.
Ir vis dėlto jie privalo perlipti per save. Jei negali patys, mes, likusieji, pradedant rinkėjais ir baigiant kareiviais, turime juos priversti. Ilgainiui mus gali išgelbėti tik pakantus multilateralizmas – alfa vyrų ausiai ypač neseksualiai skambantis daugiaskiemenis lotyniškas žodis. Priešingu atveju, pasitelkiant Šaltojo karo metaforą, pasaulio tautos apsižiūrės stovinčios kambaryje, aplietame benzinu, ir kiekviena skaičiuos, kas ir kiek turi degtukų, kol viena ims ir jį įžiebs.