Ši esė laimėjo „The Economist Open Future Essay Competition“ konkursą, kuriame paprašyta atsakyti į klausimą: „Kokių esminių ekonominių ir politinių pokyčių reikia (ar nereikia) norint veiksmingai spręsti klimato kaitos keliamas problemas?“ Nugalėtoja tapo McGillo universiteto Monrealyje teisės studentė Larissa Parker. Vertinimo komisija išrinko jos esė iš 2 400
16–25 metų amžiaus dalyvių pateiktų darbų.
2019‑ųjų kovą prisijungiau prie daugiau kaip 100 tūkst. Monrealio gatvėse protestavusių jaunų žmonių. Kelias valandas užėmėme miesto centrą reikalaudami, kad sprendimus priimantys žmonės imtųsi rimtesnių priemonių stabdyti klimato kaitą. Proteste dalyvavo įvairiausio amžiaus vaikai, reikalavę teisės augti sveikame pasaulyje.
Iš pradžių neteršti žmonės reikalaudavo tik netoli jų gyvenamų vietų, o dabar reikalauja neteršti tik per mūsų gyvenimą. Daugelį metų buvau jaunimo atstovė Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijose ir mačiau, kaip viso pasaulio vyriausybės pirmenybę suteikia trumpalaikei ekonominei naudai, o ne ilgalaikei planetos ir mano kartos gerovei.
Nors 195 tautos įsipareigojo greitai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius ir užtikrinti, kad vidutinė pasaulio temperatūra nepasieks 2 °C aukštesnio už ikipramoninį laikotarpį lygio, daugelis šalių prie savo tikslo net nepriartėjo. Pavyzdžiui, Kanadoje dabartinės vyriausybės sprendimai išmetamų dujų kiekio ne tik nesumažino, bet ir padidino. Naujausioje nacionalinio registro ataskaitoje teigiama, kad išmetamų dujų kiekis nuo 2016 m. iki 2017 m. padidėjo 8 mln. tonų – maždaug 1 proc.
Įsipareigojimų nesilaikoma visame pasaulyje, tačiau nedaugelis teisinių sistemų gali tinkamai kovoti su šia problema. Nors nauju kovos prieš klimato kaitą frontu tapo teismai, bylos kol kas labai ribotos. Šiandien teisę bylinėtis teisme turi tik esamos kartos, o kad tai padarytų, turi įrodyti, kad patyrė ar vis dar patiria neigiamas pasekmes.
Dėl to kovojant prieš klimato kaitą kyla problemų, nes šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo pasekmės išryškėti gali tik po kelių dešimtmečių. Teisme pasipriešinti taršą didinančiai veiklai labai sunku, nes jos įtaka dar nejaučiama. Dėl šios priežasties vyriausybės nejaučia spaudimo vykdyti įsipareigojimus ar imtis rimtų priemonių.
Teisę studijuoti pradėjau norėdama tai pakeisti. Vienas galimas sprendimas – pripažinti, kad ateities kartos turi teisę į sveiką aplinką, nes taip būtų suteikiama teisė bylinėtis dėl delsimo imtis priemonių prieš klimato kaitą, o vyriausybės būtų priverstos laikytis savo tarptautinės teisės įsipareigojimų. Jei vyriausybė nesiima tinkamų veiksmų pasipriešinti klimato kaitai, ji nepakankamai stengiasi apsaugoti ateities kartas nuo žalos ir taip pažeidžia jų teisę į sveiką aplinką.
Problema kyla dėl teisinės ateities kartų padėties – tiksliau, jos nebuvimo, nes paprastai ateities kartos nelaikomos įstatymo pripažįstamais asmenimis. Nors nesunku suvokti, kad sveika aplinka joms nepaprastai svarbi, teisinėse sistemose jų teisių pripažinti nesiryžtama. Taip yra todėl, kad dauguma tų asmenų dar negimė. Dėl to sunku pasakyti, kaip ir kada jie patirs klimato kaitos pasekmes. Nepaisant to, tokie asmenys teisme atstovautų mūsų vaikus, anūkus ir proanūkius. Visiškai aišku, kad mažų mažiausiai turime pareigą užtikrinti, jog jie paveldės planetą, kurioje gyvenimo sąlygos bent panašios į mūsiškes.
Dėl šių argumentų keleto šalių teisinėse sistemose imta bent ribota forma pripažinti tokias teises. Žymiausias toks atvejis – „Oposa v Factoran“ byla Filipinų Aukščiausiajame teisme, kur priimtas sprendimas, kad kolektyviniai ieškiniai, kuriais siekiama atimti teisę kirti miškus, gali būti pateikiami ir ateities kartų vardu. Svarbu paminėti, kad teismas taip pat patvirtino, jog gamtiniai ištekliai saugomi esamoms ir būsimoms kartoms, o vyriausybė turi pareigą juos ginti.
Panaši byla 2015 m. pateikta Pakistane: tėvo atstovaujama septynmetė mergaitė padavė ieškinį prieš valstybę dėl šiandienos jaunimo ir ateities kartų konstitucinių teisių pažeidimo, nes vyriausybė nesiėmė priemonių kovoti prieš klimato kaitą. 2016 m. Pakistano Aukščiausiasis teismas leido nagrinėti bylą. Jos sprendimo dar laukiama. Kelios bylos pateiktos ir prieš JAV, Kanadą ir Jungtinę Karalystę.
Nors tokios bylos ribotos, o nagrinėjimas dažnai vyksta labai lėtai, įstatymai turi daug galios keisti ir įtvirtinti normas ir vertybes bei skatinti norimą elgesį. Teisiniais ir administraciniais pokyčiais bei naujomis teismo patvirtintomis konstitucijų, statutų ir precedentų interpretacijomis įstatymas turi galią išreikšti vykstančius socialinius pokyčius. Geras to pavyzdys – 1928 m. „Edwards v Canada (AG)“ byla, kurioje pripažinta, kad moterys turi teisę tapti Kanados Senato narėmis. Tuo metu moterys konstitucijos požiūriu dar nebuvo laikomos „asmenimis“. Teismo sprendimas pakeitė nuostatą, kas įstatymo požiūriu gali būti laikomi „asmenimis“ ir užtikrino, kad dėl siauros įstatymo interpretacijos nebebus pažeidžiamos moterų teisės.
Gavus teises ir teisinį statusą įgaunama nemažai pranašumų. Nors teismai turi trūkumų, dėl to, kad sprendimus priima nepriklausomi teisėjai, jų sprendimai laikomi teisėtais ir turinčiais galios, o juos vykdyti privaloma. Be to, teisiniai sprendimai nustato precedentą ateičiai.
Žinoma, įstatymai to nepasiekia patys savaime. Paprastai teismų sprendimai kinta reaguojant į pasikeitusias visuomenės vertybes. Mano nuomone, kuo toliau, tuo aiškiau, kad judėjimas prieš klimato kaitą taip pat išreiškia pakitusias vertybes. Vis daugiau jaunų žmonių buriasi reikalauti, kad vyriausybė imtųsi griežtesnių priemonių kovoti su klimato kaita ir padėtų išvengti katastrofiškų jos pasekmių. Jie dalyvauja pilietinio nepaklusnumo kampanijose, pavyzdžiui, mokinių streikuose ir pateikia ieškinius teisme norėdami sustabdyti įvairią aplinką teršiančią veiklą bei reikalauti griežtesnės politikos.
Tikiuosi, kad teisėjai ir sprendimus priimantys asmenys greitai išgirs šiuos balsus, nes jie vis garsėja. Dėl lėtai išryškėjančių klimato kaitos pasekmių ir sunkumų, su kuriais susiduriama norint užtikrinti vienos kartos atsakomybę kitai būtina sukurti ir įtvirtinti naujus teisinius principus, išreiškiančius teisingumą tarp kartų garantuojančias teises ir pareigas. Oficialiai pripažinus ateities kartų teises būtų galima padidinti bylinėjimosi dėl klimato kaitos mastą ir suteikti dabar gyvenantiems ieškovams teisę pateikti ieškinius jų vardu.
Nors ši priemonė viena iš nedaugelio, kurių reikės norint užtikrinti teisingumo klimato atžvilgiu principą, patvirtinus ateities kartų teisę į sveiką planetą būtų galima ateinančiais dešimtmečiais padaryti didelę įtaką teisiniams ir politiniams sprendimams.
___________
25‑erių Larissa Parker yra antro kurso teisės studentė McGillo universitete. Ji baigė Valdymo aplinkosaugos magistro studijas Oksfordo universitete ir bakalauro studijas Toronto universitete. Ji yra mokslinių tyrimų bendradarbė McGillo universiteto Teisės, valdymo ir mokslo laboratorijoje ir dirba organizacijoje „Youth Climate Lab“. Ji taip pat dalyvauja vietos aktyvistų organizacijoje „Climate Justice Montreal“.