„Mes atsilikome nuo pažangiausių šalių 50-100 metų, todėl turime įveikti šį atstumą per dešimtmetį. Arba tai padarysime, arba būsime sumindžioti“, – taip SSRS ūkio atstovų susirinkime 1931-ųjų vasarį pareiškė Josifas Stalinas. Sovietų Sąjungos diktatorius puikiai suprato, jog jo šaliai kaip oras būtina modernizacija, nors SSRS gyvavo izoliacijoje ir dar faktiškai badavo. Pastaroji buvo įmanoma, tik pritraukus užsienio kapitalą bei profesionalus, kad šie atvykę vadovautų modernių fabrikų statybai bei apmokytų jų personalą. Kaip iš istorijos žinoma, pigios, dažnu atveju ir visai nemokamos (pirmas sovietų priverčiamųjų darbų lageris Solovkuose įkurtas 1918 m., 1929-aisiais J.Stalinas aktyvavo išbuožinimo kampaniją...) darbo jėgos vietoje netrūko.
J.Stalinui stipriai pasisekė. Vakarų valstybės tuo metu išgyveno ne geriausius laikus, jis tą akimirksniu suprato. Praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje sovietai iš pradžių pasinaudojo „poversalinės“ Vokietijos sudėtinga padėtimi, o kai 1929-aisiais Didžioji depresija tapo faktu ir 17 milijonų amerikiečių liko be darbo, SSRS vokiečius „kūrybiškai ir svariai“ papildė JAV pramonininkais profesionalais.
Amerikietiška „sėkmės istorija“ SSRS gerokai turiningesnė, tad čia tinka nedidelis istorinis ekskursas. Pasak Sankt Peterburgo Europos universiteto istorijos profesoriaus Ivano Kurilos, Rusijos imperijos ir Jungtinių Valstijų santykiai buvo šilti itr draugiški dar XIX amžiaus viduryje. Rusų etnografo, gamtos istoriko bei politinio aktyvisto Grigorijus Potanino suburtų Sibiro sričių šalininkų (oblastniki) aplinkoje Amerika net laikyta sektinu pavyzdžiu šiam milžiniškam regionui kaip panašesniam į JAV nei Rusijos europinę dalį.
Nuo XIX amžiaus 6-o dešimtmečio Amerika nuosekliai prisidėjo prie Rusijos ekonomikos modernizacijos, rusai sėmėsi įkvėpimo iš užjūrio pasiekimų žemės ūkyje bei pramonėje, gabenosi iš ten technologines novacijas. Amerikiečių inžinieriai svariai prisidėjo modernizuojant rusų karinį laivyną (pirmą laivą Rusijai „Kamčiatka“ Amerikoje nuleido į vandenį 1841 metais) bei apskritai perginkluojant carinę armiją. Valdant Nikolajui I (1825-1855 m.) amerikiečiai padėjo tiesti pirmą geležinkelį Sankt Peterburgas-Maskva. Prie paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikoljaus II JAV tiekė lokomotyvus bei kitą techniką tiesiamai Transsibiro magistralei, klojo kanalizaciją Odesoje, tiesė tramvajaus linijas, telefoninį ryšį didžiausiuose Rusijos miestuose.
Investicijų bei prekės ženklų invazija iš anapus Atlanto XIX-XX amžių sandūroje buvo ypač intensyvi. Paskui dėl suprantamų priežasčių stojo pauzė.
Ir štai ištikus Didžiajai depresijai kuriam laikui be darbo liko garsus pramonės architektas Albertas Kahnas, „Ford Motor Company“ fabriko statytojas Detroite ir geras Henrio Fordo draugas. Kadangi turėjo veiklos SSRS įdirbį dar iki Depresijos, naudodamasis ryšiais jis 4-ojo dešimtmečio pradžioje parengė Sovietų Sąjungos pramonės modernizacijos planą, pagal kurį per trejus metus SSRS pastatyta 570 civilinės bei karinės paskirties gamybinių objektų, pasak kai kurių vertinimų, atsiėjusių Maskvai 2 milijardus dolerių (dabar būtų 250 milijardų), tuo metu neregėtą sumą.
Pats Amerikos masinės gamybos automobilių tėvas ir karalius H.Fordas techninės pagalbos sutartį su SSRS pasirašė 1929 metų gegužę. „Ford Motor Company“ buvo viena svarbiausių Sovietų Sąjungos partnerių, kuriant pirmus sovietinius automobilius pagal „Ford“ pavyzdį. Beje, kompanijos Niujorko filialo vadovas G. Plantifas dar 1916 metais rašė H.Fordui: „Pastačius automobilių gamyklas Rusijoje, po dešimties metų ten galima turėti beveik tokį pat verslą, kokį turime Amerikoje“. Praėjus geram dešimtmečiui jau prie diktatoriaus J.Stalino šefas ir praregėjo, vėliau irgi pareiškęs, kad jo verslas išlošė dirbdamas Rusijoje.
Nuo 1924-ųjų Niujorke veikusi Sovietų Sąjungos prekybos atstovybė JAV „Amtorg Trading Corporation“, dar vadinta „Amtorg“, verbavo inžinierius bei kitus specialistus, žadėdama puikų atlyginimą (75 proc. doleriais, 25 proc. rubliais). Šie tiesiog perkėlė Amerikoje užbaigtus įmonių projektus į SSRS su įranga, kas leido sutaupyti daug lėšų bei laiko, bet ir sovietų valdžią tenkino, mat ji siekė įrenginius ne importuoti, bet gaminti vietoje.
Šios energingos veiklos rezultatai išties įspūdingi, ypač turint galvoje, kad reikšminga dalis andai ręstų įmonių tebevaidina svarų vaidmenį ir dabartinės Rusijos pramonės struktūroje. Be užsieniečių technologinės pagalbos nebūtų per keletą metų baigti tokie gigantai kaip didžiausia hidroelektrinė prie Dnepro upės „Dneprohes“ ar Magnitogorsko metalurgijos kombinatas, Žemutinio Naugardo (sovietmečiu Gorkio) automobilių gamykla GAZ (gamyklos statybą amerikiečiai vadino naujos eros pradžia Rusijai), aviacijos, naftos, chemijos pramonės pagrindą sudarančios įmonės.
Inžinieriai iš Vakarų parengė virš 2 milijonų sovietinių kolegų, iki 1940-ųjų SSRS pagal pramonės gamybos apimtį užėmė antrą vietą pasaulyje, nusileidusi tik Amerikai.
Bet 1932 metų pradžioje Sovietų Sąjungai ėmė baigtis valiuta, kurios pagrindiniu šaltiniu buvo grūdų eksportas (nepamirština, kad šalis praktiškai badavo). Generalisimas nusprendė – mauras savo darbą padarė, mauras gali išeiti. Sovietiniai valdininkai dažniausiai išgalvotais pretekstais ėmė nutraukti sutartis su Amerikos kompanijomis, bent kiek su užsienio įrengimų pirkimais susijusius vietinius J.Stalinas įsakė likviduoti. Tokiu būdu šimtai aukščiausios klasės inžinierių ketvirto dešimtmečio pabaigoje paskelbti „kenkėjais‘ ir „liaudies priešais“, nors faktiškai jų darbo dėka SSRS sugebėjo pasirengti karui su nacistine Vokietija. Deja, ir tai Sovietų Sąjungai gana tipiška, istoriniais herojais „paskirti“ kiti žmonės.
Užsieniečių represijos nepalietė, po „komandiruotės“ į rytus jie tiesiog tęsė verslą tėvynėje, dažnai labai sėkmingai sovietijoje uždirbtų milijonų pagrindu.
Vienu sovietinės industrializacijos herojų laikytinas olandų emigranto Amerikoje sūnus Fredas Kochas. Turėdamas puikų išsilavinimą, po chemijos studijų Masačusetso technologijos institute gavęs chemiko diplomą, dirbo naftos kompanijose, 1925-aisiais įsidarbino „Keith-Winkler Engineering“, po to, kai vienas savininkų iš jos pasitraukė, buvo priimtas į dalininkus, kompanija pervardinta į „Koch-Winkler Engineering“. Fr.Kochui išradus efektyvų naftos perdirbimo metodą, bendrovei radosi augimo perspektyva, tačiau rinkoje stambių žaidėjų netrūko, dalintis niekas nesirengė, konkurentai žlugdymui pasirinko patentinių ieškinių metodą. Prieš „Koch-Winkler Engineering“ jų paduota 44, bendrovė atrėmė 43 ieškinius, bet paskutinio buvo pakirsta (Fr.Kochas vėliau sužinojo pralošęs dėl papirkto teisėjo).
Ketvirto dešimtmečio pradžioje stambiesiems privedus kompaniją „Koch-Winkler Engineering“ iki bankroto, 1932 metais ji nustojo dirbti Amerikoje ir persiorientavo į kitas rinkas. Pavyzdžiui, pastatė naftos perdirbimo gamyklą nacistinėje Vokietijoje A.Hitlerio asmeniniu prašymu. Dėmesys nukrypo ir į Sovietų Sąjungą, kur išvykęs Fr.Kochas pastatė 15 naftos perdirbimo įmonių ir per trejus metus uždirbo 5 milijonus dolerių.
Su šiuo kapitalu 1940-aisiais grįžęs tėvynėn, įsteigė korporaciją „Koch Industries“, vadovimą kuriai 1983 metais perėmė sūnūs Charlesas ir Davidas (jau miręs). „Koch Industries“ įmonėse JAV ir pasaulyje (59 valstybėse) dirba 70 tūkstančių darbuotojų, kompanija kontroliuoja 4000 mylių vamzdynų ir perdirbimo agregatų, padengiančių 5 proc. kasdieninės JAV kuro paklausos. Jei „Koch Industries“ išeitų į biržą, patektų į 40 pirmųjų JAV korporacijų.
Dabartiniai „Koch Industries“ savininkai garsėja kaip gana ekstravagantiški globalistai libertarai, nevengiantys paveidmainiauti. Ilgai buvę didžiausiais respublikonų rėmėjais, iš pradžių rėmę ir Donaldą Trumpą, 2018-aisiais su prezidentu susiriejo dėl šio protekcionistinės ekonominės politikos. Tų metų rinkimuose į Kongresą „Koch Industries“ jau rėmė demokratus.
Garsėja filantropiniais projektais, kai kada savotiškai. Publicistas, išeivis iš SSRS Michaelis Dorfmanas 2013-aisiais straipsnyje „Neapykanta žmogui grįsta filantropija“ pasakoja apie „Koch Industries“ Floridos valstijos universiteto ekonomikos fakulteto finansinę „globą“, kuri reiškėsi net faktiniu mokymo proceso perėmimu (lektorių, literatūros parinkimas...).
Kochų fondas iš viso skyrė 30 milijonų dolerių 221 JAV universitetui, tikriausiai pagal tą patį – socializmo ideologijos per patrankos šūvį neprileidžiantį – algoritmą. Šmaikštesni net šaiposi, jog paniška socializmo baimė veidrodiniu principu (paradoksaliai sutampu su tuo, ko labiausiai vengiu) ėmė virsti mokslinio komunizmo atmaina. Kita vertus, „Koch Industries“ rėmė teisės reformas, skyrė dideles sumas Amerikos visuomenės laisvių sąjungai.
Štai toks margokas margokos publikos paveikslas. Be abejo, nepilnas. SSRS pramonę tvėrė nebūtinai konkurentų ar Didžiosios depresijos nukamuoti profesionalai, būta ir „stačiusiųjų ant sovietų valstybės“ nuo pat pradžių. Tarp tokių išskirtiniu laikytinas Armandas Hammeris, ties kurio asmeniu detaliau stabtelsime antroje šio dipticho dalyje. Moralas irgi ten.