Štai ir paaiškinimas, kaip sovietiniai daugiabučiai įgavo savo išvaizdą: architektai turėjo ir daugiau planų – norėjo nušluoti Maskvą

Sovietmečiu Estijoje gyveno apie 1.5 mln., o gretimoje, Rusijos Leningrado (Sankt Peterburgo) srityje – apie 4 mln. žmonių. Estų kolūkiečių užduotis ir buvo – išmaitinti tuos 5.5 milijono. Už žemės ūkio produkciją pavykdavo gauti geresnių trąšų ir užsienietiškos technikos. Estai, nors ir nekentė kolūkių, vartėsi kaip inkstai taukuose: 8 dešimtmetyje kaimiečių atlyginimai tapo didesni nei miestiečių, jie laisvai gaudavo kelialapių į Kubą, Šiaurės Korėją. Atostogos Bulgarijoje jiems buvo įprastos.

Maža to, jaunoji estų architektų karta 7–8 dešimtmečiais pateko į kolūkių projektavimo padalinį, kuriame buvo geresnės darbo salygos, didesni atlyginimai, daugiau laisvės. Praturtėję valstiečiai ėmė statyti. Į estų kolūkius atėjo modernizmas ir suvešėjo. Vargšai estai... jie buvo suvaryti į nykius 5–6 kambarių daugiabučių butus. Tačiau kolūkio elitas – pirmininkai, agronomai ir zootechnikai – gyveno privačiuose namuose. Tie irgi buvo modernūs – kvadratinės dėžutės. Dar į kompaniją įmesdavo ir kokį nors pavyzdingą traktoristą – dėl lygiavos. Juk socializme visi privalėjo būti lygūs.

Vieni populiariausių, buvo vadinamieji „Kullipesa“ tipo namai.