Tai yra ištrauka iš Arvydo Stašaičio knygos „Kaip kūrėme kapitalizmą. Tikra Lietuvos verslininko 1980–2000 m. istorija“, kurią parengė Darius Pocevičius, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Pastarieji ėmė daugintis kaip triušiai. 1990-ųjų pradžioje, dar iki Nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvoje veikė septyni bankai, o 1993-iųjų pabaigoje jų jau buvo 28. Nors bankininkystė plėtėsi geometrine progresija, Lietuva smarkiai atsiliko nuo Latvijos ir Estijos, kur tuo pat metu veikė atitinkamai 61 ir 63 bankai.
Banko „Lietūkis“ prezidentas
Vienas iš 28-ių buvo komercinis akcinis bankas „Lietūkis“, atsiradęs iš restitucijos proceso.
Sąjūdžio metais smarkiai sujudo žemės ir namų savininkai. Įkūrė atskiras sąjungas, jos kviesdavo mane į susirinkimus. Dažnas svečias čia būdavo ir disidentas Antanas Terleckas. Ateidavo savo noru, rėkaudavo, trukdydavo priimti sprendimus, jam visur vaidenosi KGB ir Maskvos ranka.
Bendravome su tomis sąjungomis įvairiais būdais. Viena iš daugelio iniciatyvų – Lietuvos verslininkų sąjungos, Lietuvos žemės savininkų sąjungos bei Lietuvos namų ir sklypų savininkų sąjungos apskritas stalas socialistišku pavadinimu „Gerovė visiems“. Ką jis gero nuveikė, sunku pasakyti.
Netrukus abi šios sąjungos ėmė ir atkūrė „smetonišką“ banką „Lietūkis“. Greičiausiai ne dėl bankinio verslo, o numačiusios riebų kąsnį – erdvų pastatą prie pat Soboro, adresu Nepriklausomybės aikštė 1. Ten bankas ir įsikūrė.
Sukosi sunkiai, kol buvo nuspręsta jį perduoti į stipresnes rankas. „Lietūkio“ atstovai važinėjo pas verslininkus ir siūlė akcijas. G. Konopliovas ilgai galvojo ir kažkiek jų įsigijo. Atėjo ir pas mane. Ilgai nemąstęs – šmaukšt – ir nupirkau tiek, kad tapčiau pagrindiniu akcininku, taip sakant, nušluosčiau vilniečiui nosį...