Pirmoji išraiška – etnokultūrinis judėjimas, pasireiškęs per kultūrinių bendrijų veiklą – lituanistų, istorikų organizuotos etnografinės ekspedicijos; žygeivių veikla; folkloro teatro bei jaunimo folklorinių ansamblių susikūrimas. Antra išraiška – vakarietiškos subkultūros formos – hipiai, pankai, metalistai ir kitos subkultūros.
Stiliagos – pirmosios alternatyvos apraiškos
Viena seniausių subkultūrų SSRS galima laikyti pokario metais pasirodžiusius stiliagas. Kaip teigia žurnalistė Rasa Pakalkienė, ryškių spalvų, neįprasto sukirpimo drabužiai, keistos šukuosenos, savitas žargonas, džiazo muzika, neslepiamos simpatijos Vakarų kultūrai ‒ pagrindiniai pokario ir vadinamojo Chruščiovinio atšilimo laikotarpio stiliagų bruožai.
Terminas stiliagos, kaip jau buvo minėta, pirmą kartą buvo pavartotas 1949 metais „Krokodilo“ žurnale. Anot Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjo Povilo Girdenio: „Tai atskleidė įdomų dalyką, jau pokario metais Sovietų Sąjungoje atsirado žmonių, kurie jau nenorėjo gyventi pagal sovietinį modelį. Tam buvo kelios priežastys. Viena iš jų – sovietiniai kariškiai nemažai prisiplėšė gražių drabužių, atsivežė madų žurnalų. Jie turėjo ir trofėjinių filmų, kuriuose vaizduojami Vakarai, o tokie veikė jaunus žmones kaip nuodai. Jie matė, kad egzistuoja kitoks pasaulis, kuriame žmonės gyvena pakankamai laisvai. Ir jie (jauni žmonės – A. K.) pradėjo kurti savo gana unikalų gyvenimo stilių: spalvingi drabužiai, savo siuvimo batai stora platforma. Tai Vakarų žmogui galbūt galėjo kelti šypseną ar net juoką. Tačiau Sovietų Sąjungoje tai buvo tiesiog žmonių noras džiaugtis gyvenimu.”
Archyvaro teigimu, sovietinio saugumo dokumentuose pateikiama 1964–1965 metų informacija, kad Lietuvoje užfiksuotos stiliagų grupės. Pažymėta, kad Klaipėdoje stiliagų grupuotė susitikdavo su užsienio jūreiviais ir bandydavo atlikti spekuliacinius veiksmus – jaunuoliams norėjosi įvairių smulkmenų, pradedant žiebtuvėliais, baigiant džinsais.
Stiliagų grupės buvo labiau būdingos Lietuvos miestų kultūrai. P. Girdenis tikina, kad sovietinio saugumo dokumentuose taip pat pabrėžiama, kad stiliagos tarpusavyje bendraudavo ir įvairiomis politinėmis temomis, taigi, galėtume teigti, kad šis neformalus jaunimo judėjimas jau galėjo turėti ir disidentinių, pasipriešinimo bruožų, vis dėlto galbūt dar ne tokių akivaizdžių bei aktyvių, priešingai nei vėliau užsimezgusios hipių ar pankų subkultūros.
Nors stiliagos laikytinos pirmąja jaunimo subkultūra, tačiau ji, kaip ir kitos aptariamos subkultūros, jau buvo grįsta apsirengimo stiliumi – išvaizda ir muzika.
Hipiai – laisvės ir pacifistinių nuotaikų nešėjai
Stiliagų subkultūrą sovietmečiu Lietuvoje keitė hipiai. Šis jaunimo judėjimas sovietmečio Lietuvoje atsirado keletą metų pavėlavęs, tačiau savo ideologija, aprangos stiliumi bei muzika – roku – buvo artimas vakarietiškam. Hipiai iš kitų išsiskyrė ilgais plaukais, nešiojamais džinsais, pacifistine simbolika ar ornamentais puoštais drabužiais.
Kaip teigia hipius tyrinėjanti Živilė Tamkutonytė, hipių judėjimas, kartu su minėtąja roko muzika, Lietuvoje pradėjo plisti apie 1967–1969 metus. Nors tikslias hipių subkultūros atsiradimo ribas nubrėžti yra pakankamai nelengva, tačiau 1967 metais žurnalo „Mokslas ir gyvenimas” 11 numeryje buvo išspausdinta viena pirmųjų publikacijų lietuviškoje tuometinėje spaudoje apie hipių judėjimą – joje gana objektyviai aprašomas tuomet ir Vakaruose dar naujas jaunimo judėjimas.
Anot P. Girdenio, hipių judėjimas tarp visų kitų subkultūrų Lietuvoje pasižymėjo kaip intelektualiausias ir sovietinei valdžiai keliantis mažiausiai nerimo, tačiau – hipių pacifizmas tokioje sistemoje, kaip Sovietų Sąjunga, buvo netoleruotinas. Hipiai domėjosi rokenrolu, teatru, literatūra, modernaus meno sritimis. Anot Ž. Tamkutonytės, vis dėlto hipių judėjimas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje SSRS tapo protesto prieš režimą išraiška, nes tarp tokių jaunuolių buvo plačiai propaguojamas laivės principas – laisvė suvokiama kaip galimybė kalbėti ir veikti tai, ką nori, nevaržomas sistemos diktuojamų normų.
Žavėjimasis vakarietiška kultūra, drąsios diskusijos politiniais ar filosofiniais klausimais, užsienio radijo stočių klausimas, vengimas atlikti karinę tarnybą sovietinėje armijoje – tai priežastys, dėl kurių sovietinė valdžia pradėjo kreipti vis didesnį dėmesį į hipių judėjimą. Šiuos hipiams būdingus bruožus gana gerai įvaizdina ir 1990 metais režisieriaus Raimundo Banionio sukurtas meninis filmas „Vaikai iš „Amerikos” viešbučio”.
KGB akiratyje hipiai atsirado nuo maždaug XX a. 8-ojo dešimtmečio. Pasak P. Girdenio, 1970 metais Kauno šokių paviljono administracija nusprendė neįleisti, kaip dokumente pažymėta, ilgaplaukių, netvarkingai apsirengusių jaunuolių – tuomet prie šokių paviljono kilo sambrūzdis. Genadijus Slavinskas, apibūdinamas kaip vienas iš hipių kompanijų lyderių, kreipėsi į susirinkusius, maždaug tris šimtus žmonių, kurių neįleido, siūlydamas boikotuoti šokių paviljoną. Anot P. Girdenio, G. Slavinskas kalbėdamas išsitraukė Sovietų Sąjungos konstitucijos brošiūrą ir paragino kiekvieną tokią įsigyti, o įsigijus suplėšyti bei išmėtyti Kauno gatvėse – taip savotiškai protestuojant prieš pažeidžiamas jaunimo teises. Šis incidentas laikytinas bene pirmuoju akibrokštu prieš tuometinę valdžią – nuo to laiko hipių klausimui KGB bylose buvo skiriamas vis didesnis dėmesys.
Kaip teigia P. Girdenis, Romo Kalantos susideginimą su hipiais sieti galima tik sąlygiškai – tačiau po Kauno pavasario hipiams prijaučiantis jaunimas pradėtas intensyviai stebėti bei analizuoti, suaktyvėjo ir jaunimo kultūros bei gyvensenos kontrolė.
Nors dauguma elementų ir bruožų Lietuvos hipių judėjime buvo perimta iš Vakarų – roko muzika, išvaizda, esminiai pasaulėžiūros principai, tačiau dėl į Lietuvą patenkančios gana fragmentiškos informacijos, Lietuvoje hipių subkultūra įgijo specifinių elementų: slengas, savita hipių kūryba. Kaip teigia Ž. Tamkutonytė, esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų hipių judėjimo šis – Vakaruose ši subkultūra buvo protesto prieš visuomenės materializmą, mechaninį egzistavimą, viduriniosios klasės vertybes, vartotojiškumą išraiška. Sovietinėje Lietuvoje hipių subkultūra įgavo protesto prieš sovietinį režimą vaidmenį.
Vis dėlto, ne visi hipių subkultūrai prijaučiantys jaunuoliai sovietinėje Lietuvoje pasižymėjo ir disidentinėmis nuotaikomis. Pati sovietinė sistema politizavo hipius, tačiau ne be reikalo – dalis hipių judėjimo narių buvo gana aktyviai įsitraukę į antisovietinę veiklą. Anot Ž. Tamkutonytės, komjaunimo ir KGB struktūros kovoje su hipiais vaidino bene svarbiausią vaidmenį – buvo vykdomos „paklydusių draugų” akcijos, kai hipiai buvo gaudomi tiesiog gatvėse, o pagavus jaunuoliams tiesiog buvo nukerpami plaukai.
Nusakyti tikslią hipių judėjimo pabaigą sovietmečio Lietuvoje, kaip ir pradžią – gana sunku. Ž. Tamkutonytės atlikto tyrimo duomenimis, apklausti respondentai – hipių subkultūros atstovai – nurodė, kad judėjimas pasibaigė apie 1980-uosius metus.
Pankai – tautinės ideologijos skleidėjai
XX a. maždaug 8-ojo dešimtmečio viduryje pankrokas, pirmiausia kaip muzikinis stilius, vėliau tapęs ir subkultūra, įgavo pagreitį bei pradėjo plisti Europoje. Pankams kaip subkultūrai muzika darė bene didžiausią įtaką. Pankroko grupės sovietinėje Lietuvoje dažniausiai kurdavosi pogrindyje, nes tuometinė sistema nebuvo palanki rokui, pankrokui bei metalui populiarėti viešojoje erdvėje. Kai kurie muzikos tyrinėtojai pirmąja pankroko Lietuvoje grupe įvardija grupę „Sa-Sa”, susikūrusią 1982 metais. Grupė „Sa-Sa” laikė save pankroko grupe, tačiau jų išvaizda nebuvo tipinė, būdinga pankams.
Pankroko muzika, atsiradusi 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kartu ir visas pankų judėjimas buvo nužvelgtas ganėtinai plačiai sovietinės Lietuvos žurnaluose, tačiau dažniausiai – neigiamu aspektu. Pankai buvo laikomi bedarbiais, fašistais, narkomanais, ištvirkėliais, dykinėtojais, neišprususiais, o jų įvaizdis įvardijamas kaip pasityčiojimas iš „normalių“ žmonių.
1987-aisiais metais pasirodė Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo, dar vadinamo „pankų tėvų” leidžiamas fanzinas pavadinimu „Mūsų ašigalyje”, kuris buvo skirtas ne vien tik pankuojančiam tuometiniam jaunimui, tačiau ir skaitytojams, ieškojusiems alternatyvos sovietiniams oficiozams.
Anot N. Pečiūros, sovietinės Lietuvos laikais egzistavusi pankų subkultūra buvo nebuvo visiškai vieninga. Ji turėjo kelias kryptis, tokias kaip: „pankai pacifistai, pankai anarchistai, gotikiniai pankai, pankai girtuokliai, pankai estetai“. Pastarajai grupei save priskyrė ir N. Pečiūra, kuris nuolatos pabrėžė kontrkultūros, pankiškos ideologijos, išvaizdos svarbą šioje subkultūroje. Panko išvaizda turėjo kitiems demonstruoti, kad pankas gyvena kitaip, nepaisydamas nurodymų „iš viršaus”.
Pankų aprangoje vyravo daug detalių, kurias jaunuoliai pasigamindavo patys, o skiauterės buvo visiškai neprivalomas atributas, laikytinas net stereotipu. Panašiu metu, kai sovietinėje Lietuvoje plėtojosi pankų subkultūra, kūrėsi ir metalistų subkultūra, kuri būrėsi aplink metalo grupę „Katedra”.
Taip pat, pankų subkultūros išskirtiniu bruožu galime laikyti ir slapyvardžių suteikimą vienas kitam – tai savotiško rato, tamprumo, bendrumo bruožas, pakeičiantis galbūt net visą jaunuolio identitetą, kai pastarasis pradeda vadintis paties sau ar draugų primestu slapyvardžiu.
Anot P. Girdenio, žodžiai „pankai“, „pankų judėjimas“, „pankų mėgdžiotojai“ pirmąkart paminėti 1982 metų gruodžio mėnesio Vilniaus miesto skyriaus KGB viršininko ataskaitoje ir nuo tada iki pat Sąjūdžio laikų jie nuolat minimi. Pirmieji pankų judėjimo dalyviai, aktyviausiai reiškęsi Vilniuje, nei išvaizda, nei ideologija nebuvo panašūs į Vakarų pankus, jie labai skyrėsi ir nuo anksčiau Lietuvoje veikusių neformalių grupuočių, nes pasižymėjo itin radikaliu tautiškumu, atviru, kartais jaunatviškai naiviu antisovietiškumu. Pavyzdžiui, kaip nurodo P. Girdenis, 1984 metų kovą daugiabučio pašto dėžutėse rasti lapeliai „Tegyvuoja pankai – laisvę Lietuvai!“.
Aktyviausiems antisovietinio judėjimo dalyviams, pankų subkultūros atstovams, kaip ir hipiams, buvo vedamos stebėjimo bylos, jaunuoliai buvo nuolat sekami, sulaikomi, gąsdinami.