Neketinu pasakoti 1989-ųjų istorijos, nelyginsiu, ką įsivaizdavome įvyksiant ir kaip viskas susiklostė iš tikrųjų, praėjus trims dešimtmečiams, – yra daug pasakotojų, labiau kvalifikuotų už mane. Čia išdėstysiu asmeninį, tendencingą požiūrį, kupiną nepasitikėjimo bendrybėmis ir tomis tiesomis, kurias teoriniai modeliai, paradigmos laiko neabejotinomis. Noriu sukelti smegenų audrą, kad „mąstytume, neįsikibę į turėklus“, kaip mėgdavo sakyti Hannah Arendt.
Turiu prisipažinti, kad pateikdamas net ir labai apibendrintą pastarųjų trijų dešimtmečių apžvalgą, jaučiuosi nesmagiai, lyg mėginčiau kažką apgauti. Be to, nepuoselėju vilčių, kad tokie kaip mes – rašytojai ir analitikai, viešų diskusijų dalyviai – padėsime geriau suprasti visuomenes, susiformavusias mūsų akyse. Nesijaučiu pajėgus išrasti kalbą, kuri apibrėžtų policentrišką, postliberalų, autoritariškai postpostmodernų pasaulį, besiformuojantį po Šaltojo karo ar prieš naują Šaltąjį karą... Renkuosi fenomenologinę analizę, išsiverčiančią be sistemų ar modelių, nors puikiai suprantu, kaip smarkiai rizikuoju ir kokį nusivylimą visa tai gali sukelti.
Annus mirabilis: lemties gynyba
Iš dabarties perspektyvos dairantis ir klausantis, kartais susidaro įspūdis, kad 1989-ųjų „istorinė akimirka“, jos svaigulys ir palaima apskritai neegzistavo. Įvykis, kurio liudytojai buvome daugelis iš mūsų, išnyko, prislėgtas interpretacijų ir svarstymų kalno. Tarsi tai, kas vyko Berlyno, Prahos, Varšuvos, Bukarešto, kitų miestų gatvėse, buvo tiesiog saviapgaulė, iliuzija, sapnas. Nepaisant gausios dokumentikos, reportažų ir interviu, patirtis tų, kurie pirmieji peržengė atsivėrusią sieną, iš esmės jau užmiršta. Nebeprisimenama, kaip entuziastingai žmonės vaikštinėjo, tyrinėdami pasaulį, kuris dar vakar buvo užgintas. Koks laisvės jaudulys juos apėmė, kad gali laisvai judėti, aplankyti giminaičius Vakaruose, skaityti necenzūruojamus laikraščius...
Toji „istorinė akimirka“ buvo grindžiama iliuzijomis, tačiau ji pati nebuvo iliuzinė. Jos neįmanoma „dekonstruoti“, išnarstyti. Ji buvo didžiojo Europos išsilaisvinimo dalis. Suprantama, „istorinės akimirkos“ neišvengiamai mitologizuojamos – 1989-ieji irgi tapo ikona, cezūra tarp vakarykštės dienos ir rytojaus, skirtimi tarp praeities ir ateities.
Kiekvienas turime savą „didžiojo lūžio“ patirtį, kuri nebūtinai sutampa su konkrečia data ar vieta. Mano atmintyje tas lūžis nesusijęs su Berlyno sienos griuvimu, nors namą, kuriame gyvenau 1989-aisiais, ji supo iš trijų pusių, galėjau per buto langą stebėti, kaip klostosi įvykiai. Man „lūžis“ prasidėjo keletu metų anksčiau, 1985 ar 1986-aisiais, kai vienas SSRS komunistų partijos funkcionierius, neseniai buvęs beveik niekam nežinomas, pareiškė, kad sovietų visuomenei būtina glasnostj ir perestroika. Kiekvieną vakarą per žinias išgirsdavome anksčiau negirdėtų dalykų. Anuomet nežinojome, kaip įvardyti ir paaiškinti, kas vyksta, buvome apimti įtarimų – panašiai kaip Helmutas Kohlis, kuris, Gorbačiovui atėjus į valdžią, pavadino jį „naujuoju Goebbelsu“. Paprasčiausiai nebuvome pasirengę susitikti su šiuo „atsitraukimo herojum“, kaip jį pavadino Hansas Magnusas Enzensbergeris.
Naujoji era išaušo skirtingu laiku skirtingiems žmonėms. Kai kuriems cezūra tapo Solidarność 9-ojo dešimtmečio Lenkijoje, kitiems – karas, 1991-aisiais įsiplieskęs Jugoslavijoje. Daugeliui epochinis atrodė „didysis“ ES išsiskleidimas 2004-aisiais, kitiems – Rugsėjo 11-oji ar finansų krizė 2008-aisiais. Buvo ištisa lūžių serija, todėl, susitelkdami ties viena akimirka ir viena vieta, ignoruojame kitus tarpusavyje susijusius įvykius ir susiliejančius laiko sluoksnius.
Nepritariu požiūriui, skelbiančiam, esą Vakarų reakcija į tai, kas vyko Rytų Europoje, buvo entuziastinga ar triumfuojanti. Priešingai – stebėjomės ir džiaugėmės, kad „pavyko išvengti Armagedono“, kaip sakė Stephenas Kotkinas. Kaip ir visuomet, kai žvelgiame retrospektyviai, tariamės žinantys geriau, kas anuomet atsitiko, tačiau istoriniai įvykiai turi savo svorį ir svarbą, o visa tai nepriklauso nuo interpretacijų post festum. Pasak Leopoldo von Ranke’s, jie „artimi Dievui“, todėl apie tuos įvykius reikia pasakoti, nuolatos prie jų sugrįžtant.
Transformacija, perėjimas – teleologija „neramiais laikais“
Sąvokos transformacija ir perėjimas nepakankamai tiksliai nusako procesus, kurie vyko socializmo pabaigoje ir jam sužlugus. Pernelyg pabrėžia paslėptą linijinį jų pobūdį. Transformacija ir perėjimas buvo ne tik teorijos, bet ir tapo idioma. Ši terminologija nuo garsiosios Karlo Polányi’o knygos driekiasi iki sovietinių diskusijų apie „perėjimą iš kapitalizmo į socializmą“ (Jevgenijus Preobraženskis, Nikolajus Bucharinas ir kiti). Tai buvo labai ambicinga teorija ir įrankis, leidžiantis kapitalistinės gamybos anarchiją pakeisti planine ekonomika.
Tačiau nebuvo nei teorijos, nei patirties, kaip reikėtų pereiti priešinga kryptimi. Tad kaip galėjome apmąstyti, o juo labiau suvaldyti tuos procesus? Netikiu, kad Vidurio Rytų Europos pasirinktą kelią nulėmė kurios nors mokyklos ar kurių nors mąstytojų – tarkime, Jeffrey’o Sachso iš Harvardo ar Miltono Friedmano iš Čikagos – koncepcijos. Lemiama buvo planinės ekonomikos, pagrįstos kolektyvine nuosavybe, spontaniška dezintegracija. Pavyzdžiui, Lenkija taikė vienokią koncepciją (Leszek Balcerowicz), o Rusija – visai kitokią (Anatolij Čiubais, Jegor Gaidar). Šiuos skirtumus labiau lėmė nacionalinės ekonomikos specifika negu užsienio šalių pamokos. Darė įtaką tokie faktoriai kaip imperinis Sovietų Sąjungos pobūdis ir kiek laiko privati nuosavybė priklausė valstybei.
Įprastinė teleologija, slypinti už perėjimo sąvokos, buvo barjeras, neleidęs atsirasti tinkamesnėms sąvokoms ar naujoms analizės matricoms. Kaip neretai atsitinka su įsitvirtinusiomis kategorijomis, prireikė nemažai laiko, kol pavyko atsiriboti nuo vėberiškosios paradigmos „Vakarų kapitalistinė visuomenė“. Kad ji netiko struktūroms, susikūrusioms socializmo pabaigoje, jau išanalizavo Rudolfas Bahro ir kiti.
Procesai, vykę 1989–1991 m., sugriovė, netgi susprogdino Vakarų akademikų ar mąstymo centrų analitinės mąstysenos standartus. Posovietinė era buvo „laukinio mąstymo“ laikotarpis – tiek stulbinantis, įkvepiantis, tiek ir gąsdinantis. Nevienalaikiškumo vienalaikiškumas (Ernst Bloch), skirtingų istorinių procesų susipynimas kėlė sumaištį, kurios negalėjo nei paaiškinti, nei aprėpti jokia akademinė disciplina. Mintis, kad buvo kokia nors žmonių grupė, įstengusi iš viršaus primesti „reformas“, nulėmusias transformaciją, yra naivi. Neatsirado tokių sumanių narsuolių, kurie ryžtųsi jodinėti, pasikinkę tigrą. Pasitelkiant marksistinę terminologiją, galima sakyti, kad istorija klostėsi natūraliai (naturwügshig), savavališkai ir be jokios išorinės kontrolės.
Paminėsiu vos kelis vienalaikius, tarpusavyje susipynusius procesus – tai Sovietų imperijos dekolonializacija, tautų laisvėjimas ir nepriklausomybės atgavimas; valstybinės biurokratijos išardymas ir pilietinės gyvensenos atkūrimas; imperinių, transnacionalinių struktūrų dezintegracija, judėjimo laisvė ir protų nutekėjimas; dėmesys praeičiai dabarties sąskaita. Didžiulio, chaotiško socialinio audinio pilkojoje zonoje, menkai valdomoje taisyklių, klostėsi neįtikėtinos kombinacijos. Kapitalistinis žaidimas, anuomet reguliavęs laisvąją rinką, labiau priminė Darwino tezę, kad išlieka stipriausieji. Modernizacija susipynė su korupcija, profesionali ekspertizė – su kleptokratija, religingumas – su holivudine estetika, ir tai lėmė gyvenimo būdą.
„Laukinis mąstymas“ kėlė nemažą grėsmę. Visos idėjos buvo pertikrinamos, vertybės peržiūrimos, tačiau ne filosofijos seminaruose, bet prie virtuvės stalo. „Naujoji“ ir „senoji“ žiniasklaida viešojoje erdvėje sprendė, kokius paminklus nugriauti, kokias gatves pervadinti. Tie, kurie sudarė sąlygas sugriūti sovietinio stiliaus totalitarizmui, dabar įgijo galią analizuoti ir kurti koncepcijas, tačiau neturėjo nei pakankamai laiko, nei galimybių manevruoti. Manau, iki šiol gyvename neramiais laukinio mąstymo laikais ir vis dar neturime žodyno, kurį pasitelkę galėtume visa tai paaiškinti.
Patirties ir vilčių erdvės – iššūkis kartoms
Europoje ir kitur sustiprėjus populizmui, iškilus dešiniajam sparnui, tapo madinga griežtai kritikuoti iliuzijas, kurias puoselėjo 1989-ųjų aktyvistai. Tačiau būtų pernelyg paprasta tiesiog pasmerkti didžiules jų viltis, susijusias su Vakarais, su liberalizmu, arba išjuokti Francis’o Fukuyamos prognozes. Derėtų klausti, kodėl buvo taip mąstoma. Juk čia ne vien iliuzijos, bet ir idėjos, ir projekcijos, kilusios iš to, ką Reinhartas Koselleckas pavadino patirties erdvėmis ir lūkesčiais, kuriuos puoselėjo skirtingos kartos, gyvenusios skirtingais laikais ir skirtingomis sąlygomis.
Šiandien turime galimybę apmąstyti, kokia ilgalaikė šių skirtingų erdvių įtaka. Mes, toji įsivaizduojama post pokario ir post Šaltojo karo europiečių bendruomenė, gyvenome visiškai skirtinguose pasauliuose tuo pat metu, skirtingais laikais toje pačioje erdvėje. Gimęs, augęs, išsilavinimą įgijęs Vakaruose, mėginu suprasti, kas vyko „kitoje pusėje“, tačiau tai ne mano pasaulis kaip ir vice versa. Būtų ginčytinas, jei ne dirbtinis mėginimas integruoti ar suvienodinti tas absoliučiai skirtingas patirtis. Galime tik pasakoti savo istorijas ir klausytis istorijų, kurias pasakoja kiti. Tai Europa, atskleidžianti, prisimenanti ir tirianti skaudžią savo praeitį.
Suprantama, visais laikais netrūko akivaizdžios asimetrijos. Vakarų Europa iš esmės nėra susipažinusi su Vidurio Rytų Europos istorijomis. Per pastaruosius tris dešimtmečius pasiekta šiokios tokios pažangos, tačiau bendras žinių lygis ir empatijos deficitas iš esmės nepakito. Kiekviena šalis, kiekviena visuomenė mėgina savo ritmu susigyventi su praeitimi, tačiau nėra jokio auksinio kelio, vedančio šia kryptimi. Vokiečiai vadinami „susigyvenimo su praeitimi pasaulio čempionais“, tačiau derėtų juos paakinti, kad lengva ranka nežarstytų pamokymų kitiems. Kiekvienas, bent kiek susijęs su pastarojo laikotarpio istorinės atminties politika, žino, kokia delikati ir jautri yra ši sfera. Didžiulis iššūkis ryžtis atvirai pasakoti savo istorijas, kurios kada nors ateityje galėtų sudaryti europietišką rinkinį, tačiau tas rinkinys vis tiek niekada nebus „baigtinė Europos istorija“.
Pasidairymas atgal, kaip Europos inteligentija sprendė ano meto problemas, galėtų būti pamokantis. 1945-ųjų kartai priklausė Hannah Arendt, Franzas Neumannas, Viktoras Kravčenka ir knygos „Dievas, kurį ištiko nesėkmė“ autoriai – jie apibendrino totalitarizmo epochą, karo ir revoliucijų, masinių žudynių, genocido ir tremties patirtis. Pokario rekonstruktorių kartai reikėtų priskirti ne tik tokias asmenybes kaip Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno, kurie, grįžę iš tremties, sukūrė naują kalbą, kad galėtų susikalbėti nuniokotas kontinentas, bet ir jaunesnius žmones – tokius kaip Hansas Magnusas Enzensbergeris Vakaruose, Czesławas Miłoszas, Jerzy’s Giedroycas, Leszekas Kołakowskis Rytuose (arba egzilyje).
Be to, buvo disidentų karta, maištininkai, sukilę prieš Sovietų imperiją, nepripažinę skiriamosios linijos tarp Rytų ir Vakarų, – Aleksandras Solženicynas, Andrejus Sacharovas, György’s Konradas, Václavas Havelas, Milanas Kundera, Adamas Michnikas. Jie, „tiesos sakymo“ pionieriai, grindė istorinio epo supratimą, vienijo disidentus abiejose Geležinės uždangos pusėse. Jie, 89-ųjų avangardas, išplėtojo naujų laikų kalbą, nustatė jos toną.
Ką naujo pasiūlė karta, atėjusi po 1989-ųjų, jei lygintume su ankstesnių kartų įnašu? Mano kartai, gimusiai netrukus po karo, likimas suteikė palaimą – gyvenome be pavojų, be rizikos, tekusios mūsų tėvams. Dauguma iš mūsų, čia vėl kalbu apie įsivaizduotą, galbūt iliuzinę savo kartos bendruomenę, gyveno tam tikroje komforto zonoje – toli nuo karo, smurto, žiaurumo, nepatyrė sunkumų. Gerovė, saugumas, kelionės į užsienį buvo savaime suprantami dalykai kartu su efektyviu valstybės valdymu ir demokratiškomis institucijomis. Tamsesnė kasdienybės pusė ta, kad gyvendami komforto zonoje stokojome kitokios patirties, puoselėjome iliuziją, neva tokiomis pačiomis sąlygomis gyvena visi ir kiekvienas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl stokojame jautrumo, kodėl mūsų angažuotumas toks ribotas.
Vis dėlto nepakanka vien pasakyti, kad po 1989-ųjų netinkamai interpretavome liberalizmą arba kad neįstengėme suvokti, koks svarbus „nacionalinis klausimas“, nors kai kas iki šiol taip teigia. Priešingai, šiandien mums reikėtų analizuoti intelektualinę aplinką, leidusią suvešėti klaidingam suvokimui. Dabar visi esame Šengeno Europos vaikai – štai naujas burbulas, kuriame gyvename.
Europa kitapus sapnų karalystės: mąstyti, neįsikibus į turėklus
Požiūris, esą istorija nepatenkino lūkesčių, nėra naujas. Pasibaigus niokojančiam Pirmajam pasauliniam karui ir žlugus imperijoms, žmonės tikėjosi amžinos taikos. Ernstas Troeltschas, vienas įžvalgiausių Vokietijos trečiojo dešimtmečio apžvalgininkų, situaciją, susiklosčiusią po Pirmojo pasaulinio karo, apibūdino kaip „sapnų karalystę“, kurioje viskas įmanoma, nes Europa baigia išsigydyti karo žaizdas. „Sapnų karalystėje“ buvo optimistiškai tikima ateitimi, didžiais sumanymais, grandioziniais projektais, pašėlusiomis vizijomis.
Dažnai įsivaizduojama, kad tie, kuriems teko susidurti su didžiuliais sukrėtimais, įgyja imunitetą ksenofobijai, neapykantai, agresijai, nekartoja kitų praeities nuodėmių. Vis dėlto greitai visiems paaiškėja, kad nėra jokių receptų, kaip spręsti dabarties problemas. Kiekviena karta nenuilstamai turi mokytis, kad išsiugdytų tokias vertybes kaip drąsa, padorumas, solidarumas. Nėra jokių garantijų, kad „mes“ gebėsime šias vertybes apginti. Tik ateitis parodys, kaip „mūsų karta“ elgsis chaoso laikais, užplūdus diskriminacijos, persekiojimų ir smurto bangoms. Šiuolaikinį pasaulį neretai daug sunkiau suprasti, juo labiau deramai jame elgtis, negu įvertinti praeities žiaurumus. Dalyvauti šiandieninėse kovose irgi sunkiau, negu inscenizuoti praeities mūšius. Ideologijos, žodžiai, šūkiai daro didelę įtaką, tačiau apsisprendimas čia ir dabar, tiesioginė reakcija ir elgsena yra daug lemtingesnė.
Mes, vėliau gimusieji, kalbame apie istorijos pabaigą, nesusidurdami su pavojais, kuriuos ji kelia. Galime ją apžvelgti, bent jau įsivaizduoti, tačiau pasipriešinti jai reiškia visai kitką. Dabartis yra „gyvenamosios akimirkos tamsa“, pasak Ernsto Blocho (das Dunkel des gelebten Augenblicks), o dabar gyvename pačiame neramių laikų įkarštyje.
Mums tekę iššūkiai gerai žinomi – kaip globali žaidėja iškilo Kinija, toliau didėja pasaulio daugiapoliariškumas, atsiradęs dirbtinis intelektas radikaliai transformuoja ekonomiką, gresia globali katastrofa dėl klimato kaitos. Šiomis sąlygomis visus apėmusi virsmo būsena. Kairieji grumiasi su imperializmu, su prievarta ir karo nusikaltimais, tačiau nutyli Putino agresiją Ukrainoje ir Assado nusikaltimus Sirijoje. Karo kurstytojas Putinas pateikia save kaip taikos brokerį, kurpiantį „tarptautinės diplomatijos šedevrą“. JAV prezidentas išduoda aktyviausius ir efektyviausius savo sąjungininkus, kurie padėjo įveikti Islamo valstybę. Europos Sąjunga neranda bendro sutarimo, kaip susidoroti su masiniu imigrantų antplūdžiu. Gerovės valstybė patiria krizę, auga socialinė nelygybė ir nematyti jokių ženklų, kad pavyks šią tendenciją apgręžti, susidorojant su jos padariniais.
Autoritarinius kietos rankos šalininkus visoje Europoje remia platūs socialiniai sluoksniai, tarp jų ir vidurinioji klasė.
Didelė kaltės dalis, be abejonės, tenka patiems autoritarams, veikiantiems be jokių skrupulų ir labai klastingai. Tačiau kalti ir opozicionieriai, autoritarinių režimų ir nacionalizmo priešininkai, liberalai, nes pateikė neteisingus atsakymus, nepanorę išgirsti klausimų, kaip suvaldyti masinę migraciją, kaip integruoti tūkstančių tūkstančius atvykėlių... Užuot bandę aiškintis, kaip turėtų atrodyti pilietybė XXI amžiuje, jie paskubėjo dėl visko kaltinti „nacionalizmą“, kuris yra nacionalinės valstybės pagrindas.
Ralfas Dahrendorfas 1990 m. rašė apie iškylančius „paralelinius pasaulius“, apie visuomenes, suskilusias į dvi dalis, – tai „eiliniai“ piliečiai ir globalizuoti „kosmokratai“. Antrasis fenotipas mums puikiai pažįstamas, nes patys priklausome šiai grupei, šiandien gyvename Berlyne, rytoj – Helsinkyje ar Londone, keliaujame į konferencijas Los Andžele, Dubajuje ar Paryžiuje, vaikus leidžiame į tarptautines mokyklas ir darželius. Apstulbau, Amerikos Rytuose ir Vakarų pakrantėje sutikęs nemažai žmonių, pabuvojusių visur pasaulyje, išskyrus Gario miestą Indianos valstijoje ar Eikroną Ohajuje. Donaldo Trumpo pergalė susijusi būtent su šiuo nesilankymu, su dėmesio stoka ir ignoravimu. Tą patį galima pasakyti apie didžiumą vokiečių intelektualų, „atradusių“ Rytus tik tada, kai kelius į valdžią prasiskynė Alternatyva Vokietijai. Tas pats tinka ir tiems lenkų intelektualams, kurie Briuselio oro uosto skrydžių tvarkaraštį pažįsta geriau negu traukinių eismą Lenkijos provincijoje. Laikas atsisveikinti su sapnų karalyste. Sveiki atvykę į žemę.
Naujas vokiečių Sonderweg ir Rusijos sugrįžimas
Ilgai vyko, gal ir tebevyksta, ypač tarp vokiečių istorikų, diskusija, ar buvo kažkoks „specifinis“ socialinės ir ekonominės modernizacijos „kelias“ (Sonderweg). Ši diskusija galėtų būti įdomi, tačiau istoriją būtent ir sudaro tokių „specifinių kelių“ gausa. Suprantama, kai kurie Vokietijos istorijos ypatumai iškilo į paviršių per susivienijimo procesą – skirtingas kultūros paveldas, skirtingi būdai, kaip susidoroti su nacistine praeitimi ir t. t. Dano Dinerio manymu, po to, kai Europos centre vėl susiformavo tvirta vokiečių nacija, turinti aštuoniasdešimt milijonų gyventojų, sugrįžo ir „vokiečių klausimas“. Dabar, į tarptautinę areną išsiveržus Rusijai, diskutuojama apie „imperijos sugrįžimą“. Netikiu amžina to paties reiškinio reinkarnacija, tačiau man rūpi vaidmuo, kurį Vokietija galėtų atlikti Europos Sąjungoje, nes ši, regis, pradeda irti, byrėti, patirdama stresą ir įtampą, klostantis naujai globaliai situacijai. Vokietija neretai laikoma stabilumo ramsčiu, tačiau, turint omenyje potencialią recesijos šmėklą, gali paaiškėti, kad ši šalis pažeidžiama gerokai labiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Dauguma vokiečių nusiteikę susitaikyti su Rusija, nors santykiai pašlijo dėl to, kad būtent ji sukėlė kruviną krizę Ukrainoje. Didžiosios kompanijos nori vėl plėtoti „verslą įprastinėmis sąlygomis“, reikalauja atšaukti sankcijas. Mėgstama sakyti, kad vertėtų plėtoti gerus santykius pagal „Bismarcko tradiciją“. Vokiečiai jaučiasi kalti prieš Rusiją dėl nacių agresijos, pamiršdami, kad Vokietijos sukeltas karas nuniokojo visas Sovietų Sąjungos tautas ir etnines grupes. Didžiuma vokiečių pozityviai vertina Rusiją dėl to, kad Gorbačiovas prisidėjo prie taikaus Vokietijos susivienijimo, tačiau ignoruoja Vidurio Rytų Europos demokratinių sąjūdžių indėlį į šį procesą.
Daugelį vis dar žavi mitas apie „rusišką dvasią“. Partijose, pradedant Alternatyva Vokietijai ir baigiant Die Linke, įsigali prorusiškos jėgos, turinčios garsių rėmėjų, tarp jų buvusį kanclerį Gerhardą Schröderį, aktyvų Putino rėmėją. Nepamirškime ir gausios Vokietijoje gyvenančių rusakalbių mažumos, „klaidžiojančios“ tarp pirmosios ir antrosios tėvynės. Jų lojalumas abejotinas, panašiai kaip ir čia gyvenančių turkų, kurių nemaža dalis pirmenybę teikia ne Merkel, bet Erdoganui. Pasireiškia ir nuovargis, kurį kelia nesibaigiančios problemos, susijusios su Ukraina, todėl daug kas pasisako už spaudimą Kijevui, kad šis leistųsi į kompromisus su Maskva. Visa tai gali lemti prisitaikėliškumo triumfą, atversiantį kelią tolesnei Europos destabilizacijai, ypač aršaus antiamerikietiškumo kontekste. Tokios nuotaikos gyvavo visada, tačiau jas dar labiau pakaitino pražūtinga Trumpo politika.
Nerimo laikams tęsiantis, neturėtume išleisti iš akių, kokia pažeidžiama yra Europa, neišskiriant ir Vokietijos.
Europeizacijos paradoksai
Europiečių mentalinius žemėlapius smarkiai pakeitė Wizzair, Easyjet ir Ryanair. Šios pigių skrydžių bendrovės simbolizuoja pokyčius, įvykusius per pastaruosius tris dešimtmečius, – mobilumo sprogimas, nelikus sienų, leido milijonams žmonių pažinti ir patirti pasaulį, susieiti su kaimynais, o ypač taupyti laiką, kuris šiandien iš tikrųjų yra pinigai.
Miestai, atgimę po dešimtmečius trukusio nuosmukio ir užmaršties, smarkiai pasikeitė. Lvovas, kuris prieš tris dešimtmečius buvo „Europos provincijos metropolis“ (taip pavadinau savo esė 9-ojo dešimtmečio viduryje), dabar yra stambus Vidurio Rytų Europos transporto mazgas. Populiarūs ir kiti skrydžiai – į Rygą, dvelkiančią art nouveau, į Varšuvą su dangoraižiais miesto centre, į naująją Maskvą su penkiais tarptautiniais oro uostais... Kijevas ir Krokuva buvo vietos, kur vyko Europos futbolo čempionatas 2012-aisiais. Europos universitetas Sankt Peterburge ir Vidurio Europos universitetas Budapešte (dar visai neseniai) – puikūs akademinės kultūros centrai...
Suprantama, šis radikalus pokytis susijęs su „šalutine žala“– masinė darbo jėgos emigracija į Vakarus ir protų nutekėjimas palieka tuščius kraštovaizdžius ir globalizacijos našlaičius, besiplečiančias rūdžių juostas ir griuvėsius šalia didžiųjų alėjų... Nepamirškime ir Jugoslavijos iširimo su dešimtimis tūkstančių aukų, su šimtais tūkstančių pabėgėlių, ir besitęsiančio karo Ukrainoje, kur žuvo jau daugiau kaip 13 000 žmonių, du milijonai tapo pabėgėliais, pramoninis Donecko regionas sužlugo, kyla nauja nacionalistinė mitologija su skausmingomis tapatumo paieškomis.
Ar tai ir yra „naujasis Europos normalumas“, pakeitęs stabilų susiskaldymą, trukusį pusę amžiaus? Vakarai, be abejonės, yra to „normalizacijos“ proceso dalis, nors ir nustojo buvę vientisas darinys. Galima sakyti priešingai – Vakarai iš naujo bando atgauti pusiausvyrą. Egzistuoja keista Rytų ir Vakarų koalicija, kokios niekaip nebuvo galima įsivaizduoti iki 1989-ųjų. Deutsche bank ir Skanska sutartinai veikia kaip pinigų plovimo mašinos, per kurias iš Rusijos perpumpuojami trilijonai dolerių. Londonas ir Majamis tapo geriausiomis vietomis oligarchų kleptokratų investicijoms į nekilnojamąjį turtą. „Rytų korupcija“ pajudėjo į Vakarus, susiliedama su tokiais korupcijos uostais kaip Niujorkas, kurį prieš šimtą metų Maksimas Gorkis pavadino „geltonojo velnio miestu“.
Transnacionalinės korupcijos pėdsakų paieškos, kaip žinome, kelia mirtiną pavojų. Užteks priminti vos kelis, kurie rizikavo gyvybe ir ją prarado, grumdamiesi už tiesą ir teisingumą, – Anna Politkovskaja, Natalija Estemirova, Janas Kuciakas, Daphne Caruana Galizia. Tai mūsų laikų herojai.
Pradėkime iš naujo nuo mažų dalykų
Kad suvoktume, kas vyksta aplinkui, pirmiausia turime išeiti iš fizinės ir intelektualinės komforto zonos. Bandykime perprasti intelektualinius iššūkius, su kuriais susiduriame visiškai naujoje situacijoje ir mėginkime, nepaisydami kuklių savo galimybių, padaryti tai, ką įstengė nuveikti gyvenusieji prieš mus. Derėtų atkreipti dėmesį į Marxo žodžius, tačiau apverstus aukštyn kojom: „Filosofai tik aiškina pasaulį įvairiais būdais, o reikalas tas, kad jį reikia pakeisti.“ Dabar svarbu būtent aiškinti, interpretuoti, kas dedasi pasaulyje, kuris keičiasi žaibo greičiu.
Iki 1989-ųjų buvo tyrimų, aprašymų ir analizės laikotarpis – lenkų reportažo mokykla yra tik vienas iš pavyzdžių. Esminis to meto šūkis – Aleksandro Solženicyno ir Václavo Havelo raginimas sakyti tiesą. Jis, beje, nė kiek nepaseno. Tačiau reikalauti tiesos, reiškia susidurti su nemenka rizika. O ištirti, išsiaiškinti ir perbraižyti mentalinį Europos žemėlapį, atmetus senas ir naujas klaidingai nubrėžtas linijas, yra labai sunkus darbas. Kad jis pasisektų, būtina ugdyti istorinę sąmonę, bet ne kaip pamoką, kurią reikia iškalti, ar pamokslą, kurį privaloma skelbti, bet kaip drąsą atremti iššūkius tiek dabar, tiek ateityje.
Iš anglų kalbos vertė Almantas SAMALAVIČIUS
Straipsnis parengtas pagal Karlo Schlögelio kalbą, pasakytą 30-ajame Europos kultūros žurnalų susitikime Berlyne 2019 m. lapkričio 2 d.