Šį keistą jausmą 2000 metais patyrė Alas Gore‘as. Demokratų partijos atstovas kovoje dėl raktų į Baltuosius rūmus oponentą George‘ą Bushą jaunesnįjį pranoko maždaug 500 tūkst. balsų skirtumu. Nepaisant to, prezidentu tapo Bushas jaunesnysis.
Šie rinkimai buvo išskirtiniai bei sukėlė daugybę kontraversijų dėl balsų skaičiavimo subtilybių, o galutinį sprendimą turėjo priimti Aukščiausiasis Teismas. Tačiau Gore‘as anaiptol nėra vienintelis politikas, pralaimėjęs rinkimus nepaisant gausesnio rinkėjų skaičiaus. Tiesą sakant, JAV istorijoje pasitaikė net penki panašūs atvejai – trys dar XIX a., jau minėtais 2000-aisiais ir... 2016-aisiais.
Nors Hillary Clinton sulaukė net trimis milijonais balsų gausesnio amerikiečių palaikymo, prezidentu tapo Donaldas Trumpas. Tą kartą net nekilo jokia kontraversija, neprireikė teismų įsikišimo, o Clinton nenoromis rinkimų naktį paskambino oponentui bei pasveikino jį su pergale.
Šiuos europiečių rinkėjams keistus faktus lemia specifinė JAV prezidento rinkimų sistema. Net jei kaltinama archajiškumu ar net demokratiškumo stoka, ji turi savo logiką.
Pirmiausiai – kaip ši sistema veikia. Svarbu suprasti, kad amerikiečiai prezidento nerenka tiesiogiai. Piliečiai išankstiniame balsavime ir rinkimų dieną, žinoma, balsuoja už savo pasirinktą politiką. Taigi, ir šį lapkritį ant biuletenių bus Joe Bideno, žengiančio į rinkimus kartu su kandidate į viceprezidentes Kamala Harris, bei Donaldo Trumpo (su viceprezidentu Mike‘u Pence‘u) pavardės. Taip pat – dar keli mažai žinomi pretendentai.
Visgi faktiškai kiekviena valstija išrinks ne konkretų politiką, tik perduos savo valią vadinamiesiems „rinkikams“ – savotiškiems tarpininkams, kurie jau po balsavimo iš visų valstijų suvažiuos į Vašingtoną bei savo balsais nulems, kas bus kitas valstybės vadovas.
Kam reikalingi šie rinkikai ir kodėl jų yra būtent 538? Rinkikai buvo sumanyti JAV konstitucijos kūrėjų kaip tarpinė grandis tarp visuomenės bei politikos elito. Manyta, kad rinkikai bus tarsi išminčiai, galintys suvaldyti masėse kylančias aistras – ypatingai, jei stiprės populistinės jėgos bei žmonės „negalės protingai pasirinkti“. Taigi teoriškai rinkikai gali ignoruoti rinkėjų valią bei balsuoti už tuos politikus, kuriuos laiko geriausiais lyderiais, net jei tam nepritaria piliečių dauguma. Faktiškai tai niekada (išskyrus mažas išimtis) nebuvo daroma, taigi rinkikai balsavusiųjų valios nepakeisdavo. O ilgainiui teismai, įskaitant šių metų sprendimą, iš esmės įpareigojo rinkikus atsisakyti net minčių apie tai, kad jie gali savavališkai ignoruoti savo valstijos gyventojų nuomonę – už tai gresia baudos.
Visgi yra ir kita svarbi rinkikų funkcija. Neturime pamiršti, jog JAV yra federalinė valstybė. Taigi, kiekviena iš penkiasdešimties valstijų turi daug savivaldos teisių; be to, šalis tokia geografiškai milžiniška, jog atskiros valstijos turi savitą istoriją, identitetą, kultūrines preferencijas. Ir nedega noru to prarasti. Rinkikai yra vienas iš būdų užtikrinti tai, jog didžiosios valstijos neužgožtų mažesniųjų.
Paprastai tariant, dėl rinkikų egzistavimo JAV rinkimų žemėlapis padalijamas į 50 dalių (kiekvieną iš valstijų). Kiekvienai iš jų, atsižvelgiant pirmiausiai į gyventojų skaičių, tenka ir atitinkamas rinkikų skaičius. Didžiausiai valstijai – Kalifornijai – paskirti 55 rinkikai. Negausiam Vajomingui – tik trys. Iš viso – jau minėti 538.
Pavyzdžiui, Kalifornijos valstijoje 2016 metais Clinton sutriuškino Trumpą daugiau nei 4 mln. balsų skirtumu. Ir gavo visus 55 valstijos rinkikus. Bet štai Trumpas surinko daugiau balsų Floridoje, Pensilvanijoje ir Viskonsine. Nors bendras balsų skaičius šiose valstijose Trumpo naudai buvo tik kiek daugiau nei 200 tūkst., jis už tris laimėtas valstijas į savo sąskaitą įsirašė visus jų 59 rinkikus. Taigi, atsvėrė Kaliforniją. Laimėjęs dar kelias tokias konkurencingas valstijas (dar kartais vadinamas „svyruojančiomis“), Trumpas galiausiai iškovojo pergalę rinkikų kolegijoje gana įtikinamu rezultatu 306-232.
Atrodo painu ir neteisinga? Galbūt. Visgi mažesnių valstijų atstovai veikiausiai nesutiktų. Jie puikiai supranta, kad pakeitus sistemą ir skaičiuojant tik balsus bendrai, politinė kova vyktų iš esmės vien tik rytinėje ir vakarinėje pakrantėse – ten, kur gyvena daugiausiai amerikiečių. Tuo metu mažesniosios valstijos bei provincija, gyventojai, turintys nebūtinai tokį patį požiūrį į politiką kaip Niujorkas ar Los Andželas, atsidurtų paraštėse. Norint išlaikyti balansą ir nesugriauti federalinės sistemos, tenka leistis į kompromisus.
Būtent todėl didžioji kova JAV rinkimų metu vyksta keliose palyginti nedidelėse valstijose. Pavyzdžiui, į Kaliforniją abu kandidatai investuos mažai lėšų, nes puikiai žino, jog tradiciškai liberali valstija įtikinamai balsuos už Bideną. Tuo metu Trumpas gali būti ramus dėl konservatyviosios Alabamos, kurioje jau Bidenas neturi realių šansų. Tačiau Ajova, Šiaurės Karolina, Viskonsinas, Ohajas, ta pati Pensilvanija gali nukrypti į bet kurią pusę. Taigi, špagos ten suremiamos labai rimtai.
Ar gali šiemet pasikartoti 2016 metų scenarijus? Tokia tikimybė yra. Mažai abejojančių, kad absoliučioje balsų skaičiuoklėje pranašumą turės Bidenas. Ar tai virs persvara rinkikų kolegijoje, lems kertinės jau aptartos valstijos. Kol kas Demokratų partijos atstovo sociologiniai rodikliai šiose valstijose yra geri. Tuo metu Respublikonams tenka sukti galvą ne tik kaip „ištempti“ šiuos rinkimus, bet ir ką daryti ateityje. Per pastaruosius du dešimtmečius net dukart rinkikų kolegija gelbėjo šią partiją nuo pralaimėjimo prezidento rinkimuose, mat daugiau amerikiečių rinkosi Demokratų atstovus. Ilgainiui to gali ir nebepakakti.