Autorius: Arūnas Spraunius
Diktatorius veidmainiškai apeliavo į Amerikos valstybės sekretorių Mike Pompeo, jog karai šiandien prasideda nuo gavės protestų, kad peraugtų į „maidanus“. Jei/kai pritrūksta savų „maištininkų“, atvežama iš šalies, kurie, dažniausiai profesionalūs kariškiai, banditai, specialiai rengiami privačiose armijose visame pasaulyje ir kuriems dosniai mokama už provokacijas įvairiose valstybėse. Pavyzdžiu A.Lukašenka tada nurodė Libiją, Iraką, Siriją, į Ameriką apeliavo kaip svarbų, sektiną ir jo šaliai pavyzdį pareikšdamas, jog prezidentui Donaldui Trumpui teko išvesti karius į gatves kai kuriose valstijose, nes pasaulyje niekas nesitikėjęs netvarkos eskalacijos JAV didmiesčiuose. Esą jei prezidentas atlaikys spaudimą, tai būsiąs geras ženklas ir Baltarusijai, o jei imperija (Amerikos – ?) neduok dieve žlugs, nesaldu bus visam pasauliui.
Todėl jis nusprendęs Baltarusijoje turėti porą dvigubos paskirties dalinių, kurie būtų pasirengę malšinti neramumus šalies viduje. Esą mažai yra dalinių, kuriuos jis lanko taip dažnai, taip yra neatsitiktinai, mat ypač po 2010 metų (tada po suklastotų rinkimų buvo irgi kilę rimti protestai, kuriuos valdžia numalšino negailestingai) laikąs juos ypatingais.
Štai toks ekskursas į posovietinį konservatizmą, jei norite, kai žinome, kaip reikalai Baltarusijoje klostėsi po rugpjūčio 10-ąją eilinį kartą suklastotų rinkimų. Ko nepadarysi dėl geidžiamo status quo išlaikymo pasaulyje, kurį vis menkiau supranti.
Esama gana populiarios tezės, jog politika Baltarusijoje ir Rusijoje dėliojasi veidrodiniu principu – kas iš pradžių nutinka Baltarusijoje, vėliau kartojasi rytų kaimynėje (Baltarusija kaip bandymų aikštelė) ir kad Vladimiras Putinas bei A.Lukašenka tam tikra prasme mokosi vienas iš kito.
Demokratijos sąlygomis politikas įdėmiai seka rinkėjų nuotaikas, siekdamas užčiuopti aktualiausią dienotvarkę ir pelnyti kuo daugiau palaikymo. Vakarų politikas visomis įmanomomis priemonėmis (viešais pasirodymais, debatais, aktyvumu interneto socialiniuose tinkluose etc.) siekia parodyti, jog tai jis geba geriausiai atstovauti visuomenės interesus. Banali tiesa, kad politiko išlikimą demokratijose tiesiogiai lemia jo gebėjimas demokratinėmis procedūromis telkti bei išlaikyti šalininkus. Nutinka (ir dažnai), kad jis to nebesugeba ir „išeina iš mados“.
Neretai tai atrodo dramatiškai – viena ryškiausių politinių asmenybių Antrojo pasaulinio karo metais, populiariausias britų premjeras nuo 1940-ųjų, ypač reikšmingai prisidėjęs prie nacizmo sutriuškinimo Winstonas Churchillis pirmus po pergalės 1945-aisiais rinkimus pralaimėjo. Vokietijos federalinis kancleris 1982–1998 m., į istoriją įėjęs kaip Vokietijų (demokratinės ir federatyvinės) suvienytojas Helmutas Kohlis 1998-aisiais pralaimėjo, kilus skandalui dėl neteisėtų pinigų priėmimo savo valdytai krikščionių demokratų partijai.
Autoritariniuose režimuose politinio lyderio išlikimą lemia jo gebėjimas kontroliuoti tą pagrindinį resursą, kurio dėka pelnė autoritetą. Jei tai valdžia, kuo kiečiau jis ją laiko, uzurpuoja, tuo daugiau žmonių pasirengę su juo bendradarbiauti taip pat rinkimuose, nors dažniau jų imitacijoje. Žmonių interesai, nuotaikos, įsipareigojimų vykdymas tėra antraeiliai dalykai. Kur kas daugiau, jei ne viskas, priklauso nuo autoriteto, socialinio statuso.
V.Putinas pabrėžtinai demonstruoja savo aukštą socialinį statusą, maždaug, jei ne aš, tai – kas? Su primygtine užuomina publikai, kad „kiti“ kandidatai tiesiog nelygintini su tuo, kuris saugo, gelbėja Rusiją nuo gausių išorės bei vidaus priešų. Baltarusijoje A.Lukašenka desperatiškai laikosi įsikibęs įsikalbėto „nacijos tėvo“ statuso, kuo toliau, tuo labiau toldamas nuo tikrovės.
Veidmainystei lenkiama ne tik po autoritaro „padu“ esanti visuomenė. Tarkime, situacija, kai Rusijos dūmos pirmininko pavaduotojas, rusų delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) vadovas Piotras Tolstojus gali sau leisti apkaltinti ESBO komitetą demokratijos, žmogaus teisių bei humanitariniais klausimais neonacizmo (nei daugiau, nei mažiau) palaikymu po to, kai šis 2019-ųjų liepą atmetė rusų pasiūlytą rezoliuciją „Dėl kovos su ksenofobija, agresyviu nacionalizmu bei su tuo susijusiu nepakantumu“, nukreiptą prieš Antrojo pasaulinio karo istorijos interpretaciją kai kuriose posovietinėse respublikose. Kadangi rezoliuciją nuosekliausiai kritikavo Lietuva ir Ukraina, P.Tolstojus apkaltino jas manipuliavimu faktais ir pikdžiugiškai apibendrino, jog Europa remia nacių paradus, taigi Ukrainos neonaciai džiūgauja.
Argumentų kalba šiame kontekste neturi prasmės, Maskvos kontrahentai ją užtikrintai ignoruos, užtat vargu ar informuotą publiką bestebina žinios, jog analitikai iš „EUvsDisinfo“ registravo 260 rusų interneto „trolių“ suklastotų žinių (kad nukreiptų dėmesį nuo tikrų kaltininkų ir taip „saugotų“ Kremliaus statusą) apie prieš šešerius metus virš Donbaso numuštą Malaizijos oro linijų „Boeing 777“, kai žuvo visi 298 keleiviai ir įgulos nariai.
Dabartiniai reikalai prakeiktai grąžina prie aktualiosios istorijos. Georgo Masono universiteto politologijos profesoriaus Erico Shiraevo teigimu, SSRS reformatorių didžiausia klaida ta, kad žlungant Sovietų Sąjungai praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje jie koncentravosi į ekonomines reformas, kai Rusijoje tam nebuvo nei infrastruktūros, nei įstatymų, nei tradicijos. Ne tik jie laikė šalį demokratine, nepaisant nieko – neteisėto parlamento paleidimo 1993-aisiais, 1994 metais pradėto pirmo Čečėnijos karo. Amerikos prezidentas Billas Clintonas 1996-aisiais lygino Rusijos prezidentą Borisą Jelciną su Abrahamu Lincolnu, rėmė tais metais vykusiuose prezidento rinkimuose, ignoruodamas ne vien korupciją.
Bet „šalutiniu poveikiu“ ne tik Rusijai tapo jo kaip KGB karininko atsinešti KGB-istiniai įpročiai bei veikimo algoritmai. Tai ne tik abejingumas žmogaus vertei, gyvybei, vaizdžiai išryškėjęs Beslano mokyklos, Maskvos teatro „Nord-Ost“ įkaitų, virš Donbaso numušto „Malaysia Airlines“ orlaivio tragedijose, bet ir de facto autoritarinio režimo (kiek „kieto“ ar „minkšto“, galima ginčytis be galo) įtvirtinime. Demokratija pralaimėjo valdžioje esančiųjų finansiniams interesams.
Harvardo universiteto istorijos profesorius sovietologas Richardas Pipesas dar 2016-aisiais interviu „Svoboda.org“ nurodė, jog JAV politika Rusijos atžvilgiu dažnai rėmėsi stereotipu, jog jei suklestės ekonomika, rasis ir demokratija. Vidiniai prieštaravimai „susikratys“ savaime. Vašingtone nesuprato istorinio fono, kad Rusijoje nesusiformavęs paklusnumo įstatymui mentalitetas, kuris Amerikoje neginčijamas keletą amžių. Be to, ji yra ir 70 metų trukusio sovietinio eksperimento auka. Rusijoje amžiais klestėjo valdžios centralizacija asmens laisvių sąskaita.
Piktnaudžiavimas demokratijos (kaip ir teisinės valstybės, įstatymo viršenybės...) terminu žlungant Sovietų Sąjungai diskreditavo šį žodį daugelio rusų akyse, regėdami bei savo kailiu patirdami posovietinę tikrovę, daugelis priėjo išvados, jog jei tai demokratija, jiems tokios nereikia.
Gana tipišku „atsitiktinių“ Rusijos-JAV santykių iliustracija galima laikyti epizodą Georgo Busho-jaunesniojo prezidentavimo laikais. Vašingtono sprendimas trauktis iš priešraketinės gynybos sistemų draudimo sutarties suteikė V.Putinui dingstį stiprinti antiamerikietiškumo kampaniją, apkaltinus JAV prezidento administraciją Maskvos interesų ignoravimu. Tuometinio valstybės sekretoriaus pavaduotojo demokratijos ir žmogaus teisių klausimais Davido Kremerio liudijimu, priimdamas sprendimą trauktis iš sutarties bei dislokuoti priešraketinės gynybos kompleksus Čekijoje ir Lenkijoje Vašingtonas daugiausia galvojo apie Irano grėsmę, o ne Rusiją. Ir jis tada manęs, jog rusų politinė klasė (įskaitant prezidentą) tą supranta. Pasirodo, Maskvai problema buvo tai, kad JAV rengėsi tokiu klausimu bendradarbiauti su valstybėmis, kurias Kremlius kontroliavo dešimtmečiais. Kaip ir Vašingtonas nesugebėjo numatyti skausmingos Maskvos reakcijos į partnerystės su NATO individualų planą Guzijai bei Ukrainai.
Be to, į bet kokias bendradarbiavimo iniciatyvas Kremliuje žiūrima – maždaug, to reikia Vašingtonui, ne mums. Ir turime „rusenantį“ naująjį Šaltąjį karą. Gerai, kad tik rusenantį.
Vis dėlto tikėtina, kad paviršutiniškas požiūris į griūvančią Sovietų Sąjungą dabar švytuokle grįžta Vakarams taip pat demokratijos nykimo (naikinimo) eksportu. Priešingu atveju liepos 25-ąją JAV nebūtų reikėję nežinia kelintą kartą oficialiai apkaltinti Rusijos, Kinijos ir Irano siekiu diskredituoti Amerikos politines jėgas bei pakirsti amerikiečių pasitikėjimą demokratija. Kaip nurodė JAV kontržvalgybos ir nacionalinio saugumo centro direktorius Williamas R. Evanina, jo institucija kurį laiką seka kenkėjiškus kibernetinius subjektus, kurie siekia prieiti prie valstijų ir federalinių rinkinių komisijų interneto tinklų su tikslu diskredituoti rinkimus. Valdininko teigimu, Maskvos tikslas – silpninti Amerikos globalų vaidmenį per demokratinių procedūrų diskreditavimą. Pavyzdžiui, Kinija tokių globalių tikslų neturi, ji siekia daryti įtaką procesams, kurie kertasi su Pekino konkrečiais interesais, pavyzdžiui, Amerikos ir Kinijos prekybos kare.
Šiame kontekste irgi primintina, jog suklastotų žinių gamybos „pramoniniais mastais“ pradininkė kaip ir pripažinta „autoritetė“ vis dėlto yra Rusija.
Ilgus metus Rusijoje dirbęs „The Guardian“ korespondentas Lukeas Hardingas (į istoriją įeisiantis kaip pirmas po Šaltojo karo žurnalistas, kuriam Maskva už kritines publikacijas anuliavo vizą) knygoje „Šešėlinė valstybė: žudynės, sėjamas chaosas ir Rusijos perdaromi Vakarai“ (Shadow State: Murder, Mayhem, and Russia's Remaking of the West) pasakoja, kaip Maskva melu, manipuliavimu, žudynėmis siekia skleisti savo politinį modelį, keliantį pavojų demokratijai. Tuo tikslu jis kalbina ir prieš porą metų nemenką triukšmą sukėlusios pažymos apie rusų kišimąsi į JAV prezidento 2016-ųjų rinkimus sudarytoją buvusį britų žvalgybos Mi-6 pareigūną Christopherį Steeleą, pasak kurio, V.Putinas norėjo pažeminti bei įgąsdinti Vakarus, kad netrukdytų jo amoraliai politikai. Pasak knygoje cituojamos (pirmą kartą) Ch. Steeleo pažymos, Rusija kelia potencialiai didesnį pavojų Jungtinei Karalystei bei jos gyvenimo stiliui nei terorizmas. Nesipriešinant V.Putino režimas nestos beveik prieš nieką, kad pasiektų savo tikslų.
Kol kas rusus tenkina šalyje įtvirtintas valstybinis kapitalizmas pramaišiui su panieka demokratinėms vertybėms. Aišku, ilgainiui Kremliui teks arba susitaikyti su dabartinio lyderio laipsnišku „vytimu“ (kitoks scenarijus neįmanomas objektyviai), arba taikytis prie besikeičiančios tikrovės. Permainų priežastis bei šauklys gali būti banalus nuovargis nuo to paties personažo valdžioje jau 20 metų, ką labai vaizdžiai dabar regime Baltarusijoje.
Politologo, ekonomisto Jameso A. Robinsono knygoje „Kodėl nacijos pralaimi?“ (Why Nations Fail) tyrimų pagrindu svarstoma apie skirtingus likimus Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos ar Afrikos kaimynių faktiškai žlugusios Zimbabvės bei sėkmingos Botsvanos. Autorius nurodo porą tokios padėties priežasčių – skaidrumą, kai žmonės žino, kas dedasi valdžios biuruose ir rūmuose, bei valdžios keitimąsi, kuomet visuomenė klystančių valdančiųjų gali tiesiog atsisakyti.
Be abejo, viskas yra procesas, ir demokratijoms galima pateikti nemažai priekaištų. Vidurio ir rytų Europoje jos nestokoja trapumo, Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje nekalbant apie Vengriją, problemų netrūksta. Vis dėlto tai nuosekliai stabilumo, pažangos siekiančios šalys. Taip pat todėl, kad žmonės patys renka viršininkus.
Galima būtų sakyti, sektini pavyzdžiai, turint galvoje ypač duobėtą milžiniško regiono į rytus nuo Elbės istorinį kelią. Tik problema ta, kad Kremliaus šeimininkas bei jo „jaunesnysis partneris“ Minske pavyzdžius ignoruoja, o ir J.A. Robinsono knygos skaityti nesirengia.