Savo esė „The Business Case for Saving Democracy“ („Kodėl verslas turėtų gelbėti demokratiją“) profesorė Rebecca Henderson tvirtina, kad abiejų sistemų problemos neatsiejamos viena nuo kitos, tad norint atkurti stiprią laisvąją rinką reikia sustiprinti demokratiją. Tačiau ar su ja sutinka ir kiti?
Norėdami daugiau sužinoti apie sudėtingus pasaulinius demokratijos ir kapitalizmo ryšius bei padiskutuoti, kodėl visame pasaulyje į šias sistemas žvelgiama vis nepalankiau, „Harvard Business Review“ kartu su R. Henderson susisiekė su geriausiais demokratiją tiriančiais ekonomistais ir politikos mokslų ekspertais, gyvenančiais, dirbančiais arba kilusiais iš šalių, kuriose demokratija silpsta. Uždavėme jiems klausimą: ar demokratija ir kapitalizmas vienas kitam reikalingi? Kodėl taip manote?
Štai ką jie atsakė.
ISABELLE FERRERAS (Belgijos nacionalinio mokslo fondo (Belgian National Science Foundation) mokslinė bendradarbė, Leveno universiteto profesorė, Harvardo universiteto teisės mokyklos Darbo ir profesinio gyvenimo programos (Labor and Worklife Program at Harvard Law School) vyresnioji asocijuotoji tyrėja).
Akivaizdu, kad ne – puikiai matome, kad kapitalizmas visame pasaulyje suderintas su daugybe skirtingų politinių režimų: liberalia demokratija, komunizmu, autokratija, o dabar ir su neliberalia demokratija.
Demokratija – tai valdymo sistema, paremta įsitikinimu, kad žmonės gimsta „laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ ir dėl to privalo turėti lygias politines teises. Šis idealas gali būti taikomas bet kokio dydžio organizacijoms.
Kapitalizmas – taip pat valdymo sistema, tačiau jis lygybe neparemtas. Jis politines teises suteikia pagal turimą kapitalą. Svarbiausia jo institucija – tai įmonė, kuri sudaryta iš dviejų tipų investuotojų: kapitalistų investuotojų ir darbininkų investuotojų. Kapitalistinėse įmonėse politines valdžios teises turi tik kapitalistai investuotojai, kurie jomis naudojasi per teisinį įmonės mechanizmą. Remiantis kapitalistinės įmonės logika, vieninteliai svarbūs piliečiai yra tie, kuriems priklauso kapitalas – kitaip tariant, akcininkai. Jie naudojasi valdžia ir pasisavina didžiausią finansinės grąžos dalį. Tuo tarpu darbininkai investuotojai (t. y., darbuotojai) teisių neturi – o planetos ištekliai eikvojami.
Kapitalizmas iš principo remti laisvosios rinkos neprivalo. Rinka – tai teisiškai ir kultūriškai kuriamas apsikeitimo mechanizmas, kurį įtvirtina valstybė. Jau įrodyta, kad šis mechanizmas puikiai koordinuoja paklausą ir pasiūlą, tačiau retai pripažįstama, kad įmonių lygmenyje rinkos ekonomika suderinama tiek su demokratiniu, tiek su kapitalistiniu valdymu. Tiek kapitalizmui, tiek demokratijai reikia rinkų, bet ne vienas kito.
Šis nesusipratimas sukūrė iliuziją, kad demokratija ir kapitalizmas neatsiejami, nors iš tiesų jie vienas kitam prieštaringi. Šių laikų politiniai lyderiai (tiek demokratinių, tiek nedemokratinių šalių) iš paskutiniųjų stengiasi neparodyti, kad nesugeba pasipriešinti tarptautinėms kapitalistinėms įmonėms ir sumažinti nelygybės ar išsaugoti planetos. Vienas šio nesugebėjimo rezultatas – tai žlungančios demokratijos. Akivaizdu, kad turime pasirinkti: arba išplėsti demokratinius įsipareigojimus taip, kad jie apimtų įmones (t. y., įmones demokratizuoti iš vidaus prie esamų kapitalistų investuotojų atstovų pridėdami ir darbininkų investuotojų atstovus), arba perleisti demokratines teises tik tiems, kas turi kapitalo – o tokia galimybė jau netolima, ypač JAV.
+
ISABEL V. SAWHILL (tyrimų institucijos „Brookings Institution“ vyresnioji mokslinė ekonominių studijų bendradarbė ir knygos „The Forgotten Americans: An Economic Agenda for a Divided Nation“ autorė).
Kapitalizmas ir demokratija vienas kitam gyvybiškai reikalingi, tačiau šiuo metu didesnė grėsmė kyla demokratijai.
Kapitalizmas – gera sistema valdyti ekonomiką, tačiau prasta sistema valdyti visuomenę. Rinkos padeda perskirstyti išteklius, skatinti dinamiką ir išsaugoti asmeninę galimybę rinktis, tačiau jos negali sustabdyti klimato kaitos, sumažinti nelygybės arba padėti darbininkams, kurių darbo vietas pasiglemžė prekybos pokyčiai arba technologijos. Kai vyriausybė nesiima veiksmų spręsti šių ir kitų sisteminių problemų, demokratija netenka pagrindo. Netekę vilties piliečiai atsigręžia į kairiuosius ar dešiniuosius populistus. Jei šie taip pat nesugeba ištesėti pažadų, pasitikėjimas vyriausybe dar labiau smunka. O tada politinis nestabilumas ima kelti pavojų ir kapitalizmui.
Šį procesą matome ir dabar. Kembridžo universiteto Demokratijos ateities centro (Center for the Future of Democracy) duomenimis, nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio nepasitenkinimas demokratija JAV išaugo trečdaliu – dabar ja nepatenkinti beveik pusė gyventojų. 2016 m. Donaldą Trumpą išrinko baltoji darbininkų klasė, gyvenanti apygardose, kuriose masiškai dingsta darbo vietos. Žinoma, jo rėmėjai nerimavo ne tik dėl ekonomikos, bet ir dėl kultūros (pavyzdžiui, priešinosi imigracijai), tačiau negalima paneigti, kad apygardų lygmeniu matomas stebėtinai stiprus koreliacinis ryšys tarp balsavimo už D. Trumpą ir ilgalaikių ekonominių sunkumų, didelio nedarbo lygio, uždaromų gamyklų ir paplitusios opioidų epidemijos.
Mažiau kaip pusė 18–29‑erių metų jaunuolių remia kapitalizmą. Jie neklysta teigdami, kad nekontroliuojamos rinkos sveikos visuomenės sukurti nepadeda. Tačiau vyriausybė, kuri persistengia ir bando prisiimti rinkos vaidmenį tokiose srityse kaip sveikatos apsauga ir darbo vietų kūrimas, pasitikėjimo nesugrąžins. Todėl turime rasti pusiausvyrą.
+
ARCHONAS FUNGAS (Harvardo universiteto Johno F. Kennedy vyriausybinio valdymo mokyklos (John F. Kennedy School of Government at Harvard University) pilietybės ir savivaldos profesorius).
Žinoma, kad jiems vienas kito nereikia. Senovės Atėnai ir revoliucijos laikų JAV buvo demokratinės, bet ne kapitalistinės visuomenės, o dabar Kinijoje praktikuojama valdymo forma kartais vadinama kapitalizmu be demokratijos. Norėčiau užduoti kitokį, šiek tiek provokuojantį klausimą: ar kapitalizmas ir demokratija gali gyvuoti kartu?
Demokratija – tai sistema, kurioje žmonės kuria įstatymus ir politiką kartu, kaip lygiaverčiai piliečiai. O kapitalizmo sistemoje įstatymus ir politiką kuria kapitalistai. Naujajame Oksfordo anglų kalbos žodyne kapitalizmas apibūdinamas kaip „ekonominė ir politinė sistema, kurioje valstybės prekybą ir pramonę kontroliuoja pelno siekiantys privatūs savininkai.“ Tai – ne demokratija.
Visuomenėse, kuriose yra tiek demokratijos, tiek kapitalizmo elementų, sunkiausia užduotis – suderinti politinę lygybę su kapitalizmo dažniausiai sukuriama ekonomine nelygybe. Kapitalistinės demokratijos, kuriose politinės lygybės daugiau, atrodo mažiau kapitalistinės – turiu omenyje šiaurės Europos šalis, kurios turi dosnesnes socialinės apsaugos programas, stipresnes ir atsverti verslo politinę įtaką galinčias profesines sąjungas, didesnius mokesčius ir didesnę lygybę užtikrinančią darbo rinką bei turto padalijimo politiką. Tokios valstybės netgi vadinamos „socialinėmis demokratijomis“, o ne „kapitalistinėmis demokratijomis“. O šalys, kurios labiau kapitalistinės, dažnai būna mažiau demokratiškos. Pavyzdžiui, politinių mokslų ekspertas Martinas Gilensas įrodė, kad per daugelį dešimtmečių daugybė JAV priimtų viešosios politikos sprendimų labai atitiko daugiausiai pajamų gaunančių gyventojų norus, tačiau beveik visai neatitiko 80 proc. likusios visuomenės norų.
+
REETIKA KHERA (vystymosi ekonomikos specialistė ir Indijos Ahmadabado vadybos instituto (Indian Institute of Management Ahmedabad) asocijuotoji profesorė).
Nors nei kapitalizmas, nei demokratija idealia forma neegzistuoja niekur (ypač dabar), demokratijos pažadai man atrodo patrauklesni negu kapitalizmo. Pavyzdžiui, kitaip negu demokratija, kapitalizmas pasiekti lygybės net nebando.
Ženklų, kad demokratija silpsta, galime pastebėti visur. Tai atskleidžia Indijoje stiprėjantis autoritarinis valdymas ir pasibjaurėtina socialinė ir ekonominė nelygybė. Už jos galima pastebėti ne itin gerai slepiamą politikų ir verslininkų bičiulystę. Tačiau nors Indijos demokratija trapi ir nestabili, ji vis tiek įrodė savo vertę ir atskleidė, kad geba atnešti socialinių pokyčių: nuo tada, kai valstybė 1947 m. atgavo nepriklausomybę, vidutinė gyvenimo trukmė nuo gimimo paaugo daugiau kaip du kartus – nuo 32‑ejų 1951 m. iki 66‑erių 2011 m. Dar vienas to įrodymas – 2017 m. devyni Indijos aukščiausiojo teismo teisėjai dar kartą patvirtino, kad žmonės turi įgimtą teisę į privatumą ir taip padėjo pamatus atsisakyti Indijos baudžiamojo kodekso 377‑ojo straipsnio, kriminalizuojančio santykius su tos pačios lyties asmenimi.
O kapitalizmo tikrovė kelia nerimą. Pavyzdžiui, pažvelgus į duomenis apie išmetamąsias dujas klastojančias automobilių gamintojas, iš narkotikų uždirbtus pinigus nebaudžiamai pervedinėjančius bankus, arba (kaip dažnai nutinka Indijoje) verslo magnatus, bėgančius iš šalies, kai tik prireikia sumokėti skolas, atrodo, kad įstatymo viršenybės ir lygybės prieš įstatymą principai nėra laikomi norma. O kai galingi kapitalistai nepažeidinėja įstatymų, jie bando nusipirkti galimybę daryti įtaką įstatymų kūrimo procesui, kad šis būtų palankesnis jiems (pavyzdžiui, kad būtų atsisakoma bandymų sukurti net elementarias darbo saugumo sąlygas), bei užsiima teisėtomis vagystėmis. Praėjusiais dešimtmečiais cukraus ir tabako įmonės rėmė joms palankius mokslinius tyrimus, kad būtų nuslėptas neigiamas jų produktų poveikis; dabar panašiai elgiasi technologijų pramonė – pavyzdžiui, kenkia laisviems ir sąžiningiems rinkimams, kurie sudaro tinkamai veikiančios demokratijos pagrindą.
Ar demokratijai ir kapitalizmui vienam kito reikia? Kapitalizmui labiau reikia ne demokratijos, o demokratijos iliuzijos. Man vis labiau atrodo, kad atsiranda plutokratijų, save vadinančių demokratijomis. Plutokratijose kapitalistai kaupia turtą ir įtvirtina savo galią apsimesdami, kad vykdoma demokratija.
+
MANUELIS AGOSINAS (Čilės universiteto ekonomikos profesorius).
Kaip įrodo Kinijos, Rusijos, Turkijos ir kitų autoritarinių valstybių pavyzdys, kapitalizmas be demokratijos gali gyvuoti labai ilgai. Tačiau kapitalizmas be demokratijos sudaro geras sąlygas korupcijai ir išteklių paskirstymui ne pagal nuopelnus, o pagal kitus veiksnius, pavyzdžiui, ištikimybę partijai.
Tačiau taip pat galima pastebėti, kad demokratija asmeninei naudai buvo išnaudojama ir daugelyje iš esmės demokratiškų šalių. Puikus to pavyzdys – didžiulės korupcijos atvejai Lotynų Amerikoje (pavyzdžiui, Lava Jato, arba „Automobilių plovyklos“ operacija Brazilijoje ir įmonės „Odebrecht“ veikla visame žemyne). Net JAV nėra visiškai saugi nuo demokratijos pagrindus naikinančio autokratijos šalininko.
Kapitalistinėje sistemoje dėmesys sutelkiamas į individualizmą ir asmeninę naudą, todėl susidaro sąlygos atsirasti rinkos koncentracijai ir daugybei piktnaudžiavimo atvejų – kaip atskleidė 2008 m. nuosmukis. Tiek individai, tiek įmonės jaučia pagundą vengti prievolių arba pasinaudoti įstatymo spragomis. Toks elgesys ypač būdingas finansiniam sektoriui, nes jame yra galimybė pelno gauti ne tik teikiant žmonėms reikalingas paslaugas, bet ir atliekant gudrias manipuliacijas, vadinamas „finansų inžinerija“. Dažniausiai tokios išradingos manipuliacijos visuomenei nesuteikia jokios vertės – atvirkščiai, sukuria padėtį, kuri vėliau gali sukelti finansines krizes.
Dėl to tokias kapitalizmo ydas kaip konkurencijos stoka ir nelygus grąžos padalijimas gali ištaisyti tik per valstybės galią įgyvendinama tikra demokratija. Stipriose demokratijose egzistuoja stabdžių ir atsvarų sistema, kuri gali užkirsti kelią kapitalizmo problemoms: joje yra teismai, kurie sprendžia nekonkurencingų rinkų, korupcijos ir demokratijos pažeidimo bylas bei baudžia kaltininkus. Tiesą sakant, visais kapitalizmo privalumais galima pasinaudoti tik demokratinėje visuomenėje. Taigi sunkiausia užduotis demokratinėms valstybėms tokia – užtikrinti, kad finansų sektorius patenkins piliečių poreikius, o ne neš pelną tiems, kam pasiseka laimėti finansų žaidimą.
+
STEVENAS KLEINAS (Floridos universiteto asocijuotasis politinių mokslų profesorius).
Pastarieji 30 metų įrodė, kad kapitalizmui demokratija nereikalinga: Kinijoje įvestas kapitalizmas nesuteikė žmonėms daugiau demokratinių teisių, be to, kitų šalių (pavyzdžiui, Vengrijos) autokratinės valdymo sistemos entuziastingai priėmė kapitalizmą.
Tuo pačiu aišku, jog demokratija kapitalizmui reikalinga – tam, kad išgelbėtų jį patį nuo savęs. Finansinės krizės JAV ir Europoje atskleidė, kad išgelbėti kapitalizmą prireikė demokratinių institucijų.
Pažvelgus į istoriją matome, kad demokratija ir kapitalizmas gali vystytis kartu. Pirklių miestai‑valstybės, pavyzdžiui, Florencija ir Amsterdamas, turėjo atstovaujamosios vyriausybės formas, o Jungtinėje Karalystėje demokratija vystėsi ginant augančios pirklių klasės teises nuo senųjų interesų grupių. Tačiau tokiose valstybėse kaip Jungtinė Karalystė demokratija buvo įvesta tik dalinai – balso teisė priklausė nuo nuosavybės, ir buvo manoma, kad suteikus teisę balsuoti visiems, būtų sunaikintos nuosavybės teisės, o tuo pačiu ir visas kapitalizmas. O kitose Europos šalyse demokratija žlugo dėl kapitalizmo poreikių: Vokietijos kanclerio Heinricho Briuningo ketvirtajame dešimtmetyje įvesta taupymo politika, kuria siekta Vokietijoje išlaikyti aukso standartą ir taip neatitrūkti nuo pasaulinio kapitalizmo sistemos, padėjo į valdžią ateiti naciams.
Demokratijos ir kapitalizmo principai skiriasi. Demokratija paremta įsitikinimu, kad visi turėtų gauti balso teisę priimant juos paveiksiančius sprendimus. O kapitalizmas – ne. Jame gamyba paremta pelno siekimu ir galimybe sudaryti ir nutraukti santykius pagal teikiamas galimybes. Taigi įtampa kyla dėl šios priežasties – jei visiems bus suteikiamas lygus balsas, bus apribota individų ir įmonių galimybė tokiu atveju, jei demokratiniai sprendimai jiems nepalankūs, nutraukti savo ekonominius ir politinius santykius. Mes žinome, kad dažniausiai ši problema išsprendžiama taip – kapitalistai ne taikstosi su demokratinių patikrų sistema, o atsigręžia į autoritarizmą.