Istorinį precedentą galite pasirinkti patys. Kiekvienu iš šių atvejų visos Amerikos ateitis ar net išlikimas priklausė nuo rinkimų. 1800 m. vyko įtempta kova tarp Arono Buro, principų nevaržomo ir diktatoriškų polinkių turinčio kandidato, iš dalies primenančio tų laikų Donaldą Trumpą, ir Tomo Džefersono. 1860 m. artėjant pilietiniam karui Abraomas Linkolnas susirėmė su Stivenu Daglasu. O 1932 m. per Didžiąją depresiją vykę rinkimai buvo tokie svarbūs, kad pasakojama, jog įspėtas, kad jei jo ekonomikos atgaivinimo programa nenusiseks, jis pagarsės kaip blogiausias visų laikų JAV prezidentas, Franklinas D. Ruzveltas atsakė: „Jei programa nenusiseks, aš būsiu paskutinis prezidentas.“
Istorikai, politikos mokslo specialistai, diplomatai, nacionalinio saugumo pareigūnai ir kiti ekspertai vienbalsiai tvirtina, kad lapkritį pasibaigsianti rinkiminė kova tarp prezidento Donaldo Trumpo ir buvusio viceprezidento Joe Bideno neabejotinai prilygsta šiems itin reikšmingiems istoriniams įvykiams. Tiesą sakant, turint omenyje, kokią padėtį JAV dabar užima pasaulinėje sistemoje (tokios padėties dar jauna JAV valstybė tikrai neturėjo 1800 m., 1860 m. ir net 1932 m.), netgi juos pralenkia.
Delfi Plius pradeda straipsnių ciklą apie JAV rinkimus. Iki lapkričio 3 d. (ir po jos) skelbsime ekspertų, užsienio šaltinių ir nepriklausomų autorių publikacijas apie JAV rinkimus. Visas publikacijas patogiai rasite specialioje rubrikoje ČIA.
Kad taip nutiks, nerimauja net ir daugelis respublikonų – nuo buvusių valstybės pareigūnų, tarnavusių dar Ronaldo Reagano laikais, iki kelių pačiam D. Trumpui dirbusių politikų. Kai kurie iš jų atvirai įspėjo, kad antroji D. Trumpo kadencija taptų egzistencine grėsme JAV demokratijai.
„Ši akimirka – tarsi kryžkelė, – teigia Kalifornijos universiteto akademikas, istorikas ir knygos „Mortal Republic: How Rome Fell Into Tyranny“ („Mirtinga respublika: kaip Roma pateko į tironų rankas“) autorius Edwardas J. Wattsas. – Jei D. Trumpas bus perrinktas, manau, kad JAV demokratijos normos ir apribojimai visiškai išnyks.“ O tokia pabaiga labai primintų ir senovės respublikų pabaigą. Tačiau E. Wattsas pridūrė, kad net jei laimėtų J. Bidenas, JAV atsigautų dar negreitai.
„Mano nuomone, nėra jokių abejonių, kad šie rinkimai patys svarbiausi per visą JAV istoriją. Rizika milžiniška, – teigia Džordžtauno universiteto politikos mokslų ekspertas, buvęs diplomatas ir knygos „Isolationism: A History of America’s Efforts to Shield Itself From the World“ („Izoliacionizmas: kaip Amerika stengėsi atsiriboti nuo pasaulio“) autorius Charlesas Kupchanas. – Viena kadencija jau pridarė daug žalos, tačiau jei D. Trumpas bus perrinktas, tiek amerikiečiai, tiek visas pasaulis nebegalės teigti, kad rinkėjai paprasčiausiai suklydo. Taip būtų patvirtinama, kad JAV nori eiti būtent tokia kryptimi.“
Pasak C. Kupchano, šie rinkimai už itin reikšmingus 1800 m. ir 1860 m. rinkimus svarbesni dėl to, kad „tuo metu JAV nebuvo pati galingiausia pasaulio šalis.“
„Paprastai tariant, tuo metu mes nesikišdavome į svetimus reikalus. Tačiau dabar padėtis kitokia – šalis labai galinga ir suka iš esmės klaidingu keliu. Žengiame į negailestingą istorijos etapą. Galios pusiausvyra keičiasi. Po Šaltojo karo pasaulyje likus tik vienam poliui, sistema buvo atlaidesnė. Net Šaltojo karo metu, kai JAV karts nuo karto suklysdavo (pavyzdžiui, įsiveržusi į Vietnamą) pasaulis dėl to neprarasdavo pusiausvyros. Tačiau dabar Vakarai ne tik praranda ekonominę viršenybę (Kinijai ir Azijai), bet ir ima svyruoti politiškai – tai didžiausias dvigubas smūgis per visą šalies istoriją“, – aiškino jis.
Dėl to, kad JAV vaidina tokį svarbų vaidmenį stabilizuojant pasaulinę sistemą, 2020 m. rinkimus galima prilyginti kitiems pasauliniams pokyčiams, nulėmusiems anksčiau gyvavusių galingiausių valstybių, imperijų ir diplomatinių tarptautinio stabilumo sistemų likimą.
„Pažvelgus iš tarptautinių santykių požiūrio taško, ši akimirka svarbi viso pasaulio istorijai – rinkimuose taip pat sprendžiamas ir JAV vaidmens pasaulyje bei tarptautinės tvarkos likimas, – teigia Pricentono universiteto akademikas ir knygos „A World Safe for Democracy“ („Demokratijai saugus pasaulis“), kurioje aprašomi du liberalaus internacionalizmo istorijos amžiai, autorius Johnas Ikenberry. – Jei D. Trumpas laimės, visa po karo susiformavusi liberali pasaulio tvarka ir toliau silps, o demokratiškos šalys ir kitos JAV sąjungininkės, kurios stengėsi suvaldyti padėtį ir tikėjosi, kad JAV grįš prie savo „sisteminio vaidmens“, ims kurti kitus planus.“
Harvardo universiteto akademikas ir vienas svarbiausių savo laikų politikos mokslo specialistų bei diplomatų Josephas Nye su tokiu požiūriu sutinka. Duodamas interviu J. Nye pacitavo vienos JAV sąjungininkės Europoje diplomato jam neseniai pasakytus žodžius: „Mes galime sulaikę kvapą laukti ketverius metus. Bet aštuoneri metai – per ilgai.“
(Rugpjūčio mėnesį „Foreign Policy Analytics“ paskelbtame specialiajame reportaže JAV pagal rezultatus kovojant su koronaviruso pandemija pateko į 31 iš 36 sąrašo vietų – šalį pralenkė Brazilija, Etiopija, Indija ir Rusija. Reportaže teigiama, kad tokį prastą įvertinimą JAV gavo dėl to, kad federalinė vyriausybė nesugebėjo paruošti tinkamo moksliniais duomenimis paremto atsakomųjų priemonių plano; neskyrė užtektinai lėšų sveikatos apsaugai nelaimės atveju; neturėjo užtektinai vietų ligoninėse ir tinkamai neatliko ligos diagnozės testų bei skyrė per mažai lėšų skoloms likviduoti.)
D. Trumpo valdomai JAV sekasi taip prastai, kad, kaip balandžio mėnesį pastebėjo laikraščio „Irish Times“ žurnalistas Fintanas O’Toole, visas pasaulis pirmą kartą ėmė gailėtis JAV – užsienio šalys ėmė siųsti paramą Vašingtonui, o ne atvirkščiai.
„Prasidėjus COVID 19 pandemijai kitų šalių pasibjaurėjimas pasiekė viršūnę, – teigia I. Daalderis. – Nesėkmingi JAV bandymai sutramdyti pandemiją labai aiškiai parodė giliai įsišaknijusias Amerikos sistemos problemas – netinkamą sveikatos apsaugos infrastruktūrą, pajamų nelygybę ir niekaip nepranykstančias rasines problemas. Amerika tapo šalimi, į kurią kitos valstybės žiūri iš aukšto.“
Daugelio žinovų ir akademikų nuomone, liko tik viltis, kad lapkritį D. Trumpas pralaimės didele persvara ir neginčys rinkimų rezultato (nors jis jau užsiminė, kad taip elgtis neketina). Galbūt tada pasaulio ir istorijos akyse D. Trumpas taptų anomalija, netikėta keistenybe, politiku, kurio agresyviu šovinizmu, narcisizmu ir nekompetencija nepasižymėtų joks kitas prezidentas, nesvarbu, ar respublikonų, ar demokratų. JAV vėl grįžtų į pasaulio sistemą – žinoma, su jai būdingu natvyvizmo skatinamu noru atsiriboti ir tikėjimu savo išskirtinumu, tačiau tuo pačiu ir nuosaikesnė (tiksliau tariant, brandesnė) negu buvo D. Trumpo laikais.
Jei taip nutiktų, patyręs internacionalistas ir JAV sąjungininkes gerbiantis naujasis prezidentas J. Bidenas bei multikultūralizmą palaikanti viceprezidentė Kamala Harris greitai atstatytų JAV reputaciją ištaisydami didžiausias D. Trumpo klaidas kovojant su COVID 19, politine poliarizacija ir klimato kaita bei užtikrindami sėkmingą ekonomikos veikimą ir pasaulio stabilumą, kaip ir žadėjo J. Bidenas. J. Bidenas, kritikavęs D. Trumpą už tai, kad šis pasitraukė iš daugelio tarptautinių susitarimų niekuo jų nepakeitęs, iškart atnaujintų ir stengtųsi sustiprinti susitarimą su Iranu dėl branduolinės programos bei Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, kurį pats rėmė dar būdamas Baracko Obamos viceprezidentu (JAV iš susitarimo turi pasitraukti lapkričio 4 d. – vieną dieną po rinkimų). Laikydamasis savo rinkiminės kampanijos pažadų jis mėgintų atnaujinti Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (IFN), kurią nutraukė D. Trumpas, ir pradėtų derybas praplėsti B. Obamos laikais sudarytą naująją START sutartį dėl strateginės ginkluotės mažinimo (jos galiojimas pasibaigtų praėjus vos kelioms savaitėms nuo jo kadencijos pradžios, o D. Trumpas sutartį siekia apskritai panaikinti).
J. Bidenas taip pat greičiausiai bandytų atgaivinti Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimą (TPP) – vieną visapusiškiausių prekybos susitarimų per visą istoriją (kuris iki šiol gyvuoja tik JAV artimiausios Azijos sąjungininkės Japonijos dėka, nes D. Trumpas pasitraukė ir iš jo). TPP buvo sudarytas siekiant atskirti Pekiną ir daryti jam spaudimą priimti sąžiningos ir atviros prekybos normas, todėl J. Bidenas galėtų kur kas geriau negu D. Trumpas pasipriešinti stiprėjančiai Kinijai ir toliau stengtis priversti ją prisitaikyti prie pasaulio prekybos sistemos. Tuo tarpu paralyžiuotas ir susiskaldęs JAV Kongresas, ketverius metus žalotas D. Trumpo skatinamos politinės poliarizacijos, įvairių tyrimų ir prezidento apkaltos, galėtų vėl pradėti veiksmingai dirbti (ypač jei demokratams pavyktų laimėti daugumą ne tik Atstovų Rūmuose, bet ir Senate, taip padedant išeiti iš aklavietės).
Tiesą sakant, galbūt šie rinkimai nėra tokie svarbūs, kaip tikisi optimistai – galbūt D. Trumpas, net jei ir neteks galios, pasirodys buvęs ne anomalija, o simptomas, išduodantis, kad šalis nebe tokia, kokia turėtų būti, ir nebegali atlikti savo funkcijų kaip respublika ar kaip pasaulio pusiausvyros palaikytoja, ir kad ja visiškai pasitikėti nebebus galima niekada.
„Jei esate europietis, greičiausiai užduodate sau klausimą: „Jeigu ši šalis, kuria pasitikėjome nuo pat 1945 m., gali pateikti tokių staigmenų kaip vis labiau nuo kitų atsiskyręs D. Trumpas ir jo rėmėjai, ir jei ji ir toliau išliks tokia susiskaldžiusi, kaip žinoti, kad tokių pačių staigmenų nesulauksime 2024 m. ar 2028 m.?“ – aiškino J. Nye.
Juk D. Trumpo neoizoliacionizmo politika neatsirado iš niekur – daugelis ją rėmė ir vis dar remia. Naujoje savo knygoje C. Kupchanas tvirtina, kad pažvelgus į JAV istoriją aišku, jog internacionalizmas buvo labiau išimtis negu norma – ir, pasak jo, net jei laimėtų J. Bidenas, jam ir kitiems JAV prezidentams „nepavyktų grįžti prie senosios užsienio politikos. Grįžti prie po Antrojo pasaulinio karo susiformavusios institucionalizuotos ir sutartimis paremtos sistemos nepavyks. Senatas už tai nebalsuos.“ Ekspertų organizacijos „Chicago Council on Global Affairs“ rugsėjį paviešintoje ataskaitoje atskleidžiama, kad anksčiau vyravusi parama Vašingtono vaidmeniui pasaulyje kaip niekad silpna – pasak I. Daalderio, tai atskleidžia, kad Respublikonų partija tapo D. Trumpo partija.
Tačiau dar labiau JAV sąjungininkės baiminasi, kad nors JAV kažkada vylėsi, jog to išvengs, iš tiesų šalis paprasčiausiai pateko į įprastą istorijos ciklą: visos galingos valstybės galų gale tampa pernelyg patenkintos savimi, ima silpti ir arba žlunga, arba tampa nereikšmingos. Žymūs politinio realizmo atstovai, pavyzdžiui, Johnas Mearsheimeris, jau seniai tvirtina, kad amerikietiškojo stiliaus liberalus internaciolizmas galų gale sunaikins pats save – labiausiai dėl perdėtų ambicijų ir polinkio persistengti. „Liberalizmas grįstas aktyvistų mąstysena, – rašė J. Mearsheimeris. – Tikėjimas, kad visiems žmonėms suteiktos neatimamos teisės ir kad ginti šias teises svarbiau negu domėtis šalies vidaus interesais, liberalioms valstybės suteikia didelę paskatą kištis į užsienio reikalus“.
Pastaruosius kelis dešimtmečius tiek Respublikonų, tiek Demokratų partijų prezidentai (nors ir nevienodai) pasidavė šiam impulsui kištis – nuo Vietnamo ir Bosnijos iki Irako. Tačiau 2016 m. D. Trumpas suvokė tai, ko nesuvokė jo varžovė Hillary Clinton – kad daugeliui amerikiečių atsibodo būti pasaulio sergėtojais, kai tiek daug problemų kyla namuose – ypač dėl greitos globalizacijos, nušlavusios viduriniąją klasę. J. Bidenas tos pačios klaidos greičiausiai nepadarys.
Dėl to savo nesubtiliu stiliumi D. Trumpas išreiškė giliausias JAV tradicijas ir didžiausias JAV įkūrėjų baimes – jie nuolat nerimavo dėl to, kad bus persistengiama užsienio konfliktuose ir siekė apsaugoti šalį nuo pačios savęs, pavyzdžiui, nuo galimybės suteikti valdžią tokiems demagogams kaip D. Trumpas. Vienas garsiausių tokių įspėjimų – 1821 m. Džono Kvinsio Adamso ištarta frazė, kad JAV neturėtų „ieškoti pabaisų, su kuriomis galėtų susiremti“ užsienyje. Pasak D. Adamso, toks elgesys sugadintų tautos charakterį: „Pamatinis valstybės principas būtų nebe laisvė, o jėga“ – rašė jis. 2016 m. pavasarį vienas vyriausiųjų D. Trumpo rinkiminės kampanijos patarėjų man tvirtino, kad pirmoji D. Trumpo kalba apie užsienio politiką, kurioje jis paskelbė, kad „pasaulis turi žinoti, kad mes nevykstame į užsienį ieškoti priešų“, buvo parašyta sąmoningai pateikiat aliuziją į J. Adamso mintis ir kritikuojant neapdairiai į Iraką ir Libiją įsiveržusius jo pirmtakus.
Argi šie žodžiai nieko neprimena?
Senovės Romos atveju toks išdidumas galų gale atnešė aroganciją ir pernelyg didelius geopolitinius užmojus, tapusius mirtina klaida. „Romos žlugimas buvo natūrali ir neišvengiama perdėtos didybės pasekmė. Klestėjimas virto pernokimu ir vedė į puvimą“, – rašė Edvardas Gibonas klasika tapusioje „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorijoje“. Be to, JAV taip pat nebuvo pirmoji galinga valstybė, kuri pasiekusi savo jėgos ir įtakos viršūnę ksenofobiškai uždarė duris imigrantams ir užsieniečiams.
Dėl to net jei valdžia atitektų J. Bidenui, gali būti, kad jo administracijai galų gale paaiškėtų, jog amerikiečiai, kaip ir sugedę senovės Romos patricijai ir plebėjai, nebesugeba būti pasaulio lyderiais ir nebenori finansuoti ir palaikyti savo pirmtakų sukurtos liberalios tarptautinės sistemos. JAV švietimo sistema turi giliai įsišaknijusių ydų, todėl daugelis rinkėjų paprasčiausiai nesupranta laisvos pasaulio prekybos teikiamų privalumų, nesuvokia, kad karinių sąjungų tinklas padeda užtikrinti JAV saugumą (ir kad jį palaikyti pigiau, negu laikyti karius namuose), ir nežino, kad Vašingtonui nuo priešininkių apsiginti padėjo jo sukurtos ir remiamos tarptautinės institucijos. Dėl to tradiciniams respublikonams ir demokratams ateityje bus daug sunkiau rasti bendrą sutarimą dėl JAV kaip pasaulio lyderės vaidmens.
Beveik prieš 60 metų sakydamas atsisveikinimo kalbą Dvaitas D. Eizenhaueris įspėjo, kad norint užtikrinti gerą JAV ateitį, reikės „atidžių ir išmanių piliečių“. Tačiau, kaip interviu teigė jo anūkė ir neseniai pasirodžiusios knygos „How Ike Led“ („Kaip vadovavo Ike“) autorė Susan Eisenhauer, daugelis amerikiečių nebenori nei užduoti pamatinių klausimų apie JAV vaidmenį palaikant pasaulio taiką, nei į juos atsakinėti. „Štai kur slypi tragedija. Jei to nebenorime daryti mes, kas tai padarys už mus? Į šį klausimą atsakyti irgi nenorime. Tačiau jį užduoda per mažai žmonių“, – teigė ji.
Šioje srityje D. Trumpas taip pat labiau primena didesnių istorinių jėgų pasekmę, o ne priežastį. Jis visiškai netikėtai tapo prezidentu vykdydamas rinkiminę kampaniją, kurios pagrindinė idėja buvo populistinė mintis: „Pirmiausia – Amerika“. Iš dalies taip nutiko dėl to, kad daugelis amerikiečių buvo nepatenkinti tradicinių respublikonų ir demokratų jiems siūloma politika – nuo lengvabūdiško požiūrio į sparčiai ekonomiškai augančią Kiniją, kuriai stiprėjant kilo grėsmė prarasti milijonus viduriniosios klasės amerikiečių darbo vietų, iki katastrofiškai nenusisekusio įsiveržimo į Iraką (pasak neseniai pasirodžiusios „Pew Research Center“ apklausos, dabar didelė demokratų ir respublikonų dalis neigiamam D. Trumpo požiūriui į Kiniją pritaria).
Tačiau D. Trumpui taip pat pavyko pasinaudoti atotrūkiu tarp vis sudėtingesne tampančios pasaulio sistemos ir rinkėjų, kurie jos nesupranta (kaip 2016 m. rinkiminėje kampanijoje džiaugsmingai paskelbė pats D. Trumpas: „Dievinu prastai išsilavinusius žmones.“) Jis skatino ksenofobiją ir neoizoliacionizmą, o tada jais naudojosi, ir nepanašu, kad šios tendencijos greitai nusilps. Šiuose rinkimuose D. Trumpas taip pat kursto natyvizmą palaikančių baltųjų pyktį ir skaldo Amerikos visuomenę – šįkart skelbdamasis įstatymus ir tvarką ginančiu prezidentu, galinčiu apsaugoti visuomenę nuo neramumų, kilusių policijai žudant juodaodžius amerikiečius, todėl siunčia federalines pajėgas į miestus, kurie tokios pagalbos net neprašo. Tačiau, pasak E. Wattso, D. Trumpo įstatymų ir tvarkos suvokimas toks pat, kaip ir daugelio autokratų iki pat Cezario, apsimetančių, kad remia respubliką, tačiau pamažu tampančių diktatoriais, kol nuolaidūs romėnai leidžia pamažu žlugdyti jų respubliką.
„Svarbiausios pamokos iš senovės Romos vis dar aktualios. Galinga valstybė geba palaikyti demokratijos ar respublikos vertybių iliuziją, nors tos vertybės jau seniai tapo neveiksmingos“, – aiškino jis.
Žinoma, pernelyg smarkiai remtis istorinėmis analogijomis būtų klaidinga. Net žvelgiant į blogiausias jos imperialistines savybes, tarp JAV ir senovės Romos bei kitų žlugusių respublikų galima rasti daugiau skirtumų negu panašumų. Be to, niekas neabejoja, kad rinkimų baigtis – ar D. Trumpas liks antrajai kadencijai, ar bus išrinktas J. Bidenas – turės milžiniškų pasekmių, ypač Vašingtono įsitraukimui į pasaulio reikalus. „Skirtumai tarp siūlomų politinių pasirinkimų milžiniški, – teigė C. Kupchanas. – Nuo 1941 m. iki pat B. Obamos valdymo laikų respublikonų ir demokratų nuomonės užsienio politikos srityje smarkiai nesiskyrė. Jie labai sutarė Šaltojo karo metu, šiek tiek mažiau – dešimtajame dešimtmetyje, tačiau abi partijos daugiau ar mažiau laikėsi liberalios tarptautinės tvarkos. O D. Trumpas nori ją sunaikinti.“ Tuo tarpu J. Bidenas, net jei bandys atsižvelgdamas į visuomenės norus sumažinti Vašingtono vaidmenį užsienyje, vis tiek palaikys esamą struktūrą.
Pasak C. Kupchano, šiuo atžvilgiu rinkimai labiausiai primena 1900 m. ir 1920 m. rinkimus, kuriuose taip pat buvo sprendžiamas JAV vaidmens pasaulyje klausimas. Šių dviejų rinkimų baigtis buvo visiškai skirtinga. 1900 m. antros kadencijos siekiantis respublikonų prezidentas Viljamas Makinlis buvo laimėjęs Ispanijos ir JAV karą ir perėmęs Ispanijos kolonijas, taip iš esmės paversdamas JAV imperija; jo varžovas rinkimuose buvo imperializmui atvirai priešinęsis demokratas Viljamas Dženingsas Brajanas. „Makinlis Brajaną sutriuškino“, – paaiškina C. Kupchanas. Tačiau visiškai priešingai baigėsi 1920 m. rinkimai, kuriuose nuo karo pavargusiai JAV jau buvo įgrisęs Vudras Vilsonas – demokratas, įtraukęs šalį į Pirmąjį pasaulinį karą ir norėjęs visame pasaulyje demonstruoti JAV galią. Tačiau JAV Senatas idėją dalyvauti Tautų Sąjungoje net kelis kartus atmetė.
„Vilsonas teigė, kad rinkimai – tai referendumas dėl Tautų Sąjungos, – pasakoja C. Kupchanas. – O Vorenas Hardingas atsakė: „Tik per mano lavoną. Mes nenorime turėti nieko bendro su Tautų Sąjunga. Mes – amerikiečiai ir nacionalistai – mes ne globalistai.“ Taip pat, kaip šiandien teigia ir D. Trumpas.“ Vilsono išrinktas kandidatas Džeimsas Koksas pralaimėjo V. Hardingui greičiausiai didžiausiu skirtumu per visą JAV istoriją – jį sutriuškino 26 proc. balsų persvara.
Tačiau prie šios istorijos galima pridėti ir svarbią išnašą. D. Kokso kandidatas į viceprezidentus tuose demokratams siaubingai pasibaigusiuose rinkimuose buvo jaunasis Franklinas D. Ruzveltas. Kaip žinome, vėliau F. Ruzveltas grįžo į valdžią ir grąžino JAV galią bei prestižą tapęs svarbiausiu šiandieninio JAV vaidmens pasaulyje kūrėju. Todėl nederėtų galvoti, kad JAV prie savo senojo vaidmens nebegrįš – ypač jei per kelis kitus mėnesius D. Trumpas bus išstumtas į istorinę užmarštį.