Po kelių svyruojančių rezultatų ir pykinančios nežinios dienų, atsakymas pagaliau aiškus – na, daugmaž aiškus. Joe Bidenas surinko užtektinai rinkikų koledžo balsų, kad galėtų tapti nauju JAV prezidentu.
Nors šią savaitę tvyrojo chaosas (tarsi filme „Pašėlęs Maksas“ riedėjo karavanai, nuomonių apklausos vėl pasirodė buvusios klaidingos, D. Trumpas daugybę kartų be jokių įrodymų tvirtino, kad laimėjo) būtų klaidinga sutelkti dėmesį vien į beprotiškus įvykius ir artėjančias teisines kovas ir pamiršti vieną svarbiausių šių rinkimų faktų: kad D. Trumpas pralaimėjo tik per plauką. Nors daugelis ekspertų prognozavo, kad jis pralaimės didžiuliu skirtumu, kova buvo įtempta.
Dėl to kyla klausimas, ką tokie rezultatai nulems šaliai – o jie nulems ne tik kas taps naujuoju prezidentu. Žinovai tvirtino, kad D. Trumpas netikėtai daug balsų gavo todėl, kad žmonės pavargo nuo karantino arba dėl to, kad dalis visuomenės mano, jog pagerėjo ekonominė padėtis – aišku, kol ekonomikos dar nebuvo sugriovusi pandemija.
Tačiau tokie paaiškinimai neatskleidžia visko. Visų svarbiausia, jie neatsako į klausimą, kodėl po ketverių metų skandalų, korupcijos ir vienas po kito sekusių nesėkmių beveik pusė JAV rinkėjų palaikė autoritarą, baltųjų pranašumu tikintį serialinį melagį, kuris su rimčiausia visuomenės sveikatos krize per šimtą metų tvarkėsi neįtikėtinai nekompetentingai.
Be to, rinkėjai arba nekreipė dėmesio, arba netgi džiaugėsi D. Trumpo žiaurumu, rasizmu ir panieka moterims; smalsumo ir žinių apie pasaulį ir vyriausybę trūkumu; panieka tradicinėms JAV vertybėms, pavyzdžiui, sąžiningumui, įstatymo viršenybei ir spaudos laisvei; ir troškimu sugriauti vyriausybės institucijas tiek namuose, tiek užsienyje – institucijas, kurios, nors ir nėra tobulos, jau daug metų užtikrina taiką ir šalies klestėjimą. 2016 m. dalis respublikonų balsavo už D. Trumpą dėl to, kad nedaug ką apie jį žinojo arba tikėjosi, kad prezidento pareigų atsakomybė padės jam tapti tikru politiku. Tačiau dabar taip tvirtinti negali niekas. Visi puikiai žinome, koks yra D. Trumpas.
Atsižvelgus į tai, kad D. Trumpas gavo maždaug 7 mln. daugiau balsų negu 2016 m., kad už jį balsavo daugiau juodaodžių ir iš Lotynų Amerikos kilusių piliečių, ir kad Respublikonų partija greičiausiai nepraras daugumos Senate, telieka viena išvada: 2016 m. rinkimai nebuvo atsitiktinumas. Nors laimėjo J. Bidenas, dabar visi gyvename D. Trumpo Amerikoje.
Kodėl taip manau? Visų pirma, dėl to, kad D. Trumpo ir Respublikonų partijos bandymai pademonstruoti jėgą atskleidžia, kad D. Trumpas niekur nedings, o respublikonai jo neatstums. Prieš rinkimus atrodė, kad D. Trumpas nebesugeba kontroliuoti savo partijos. Vis daugiau respublikonų tvirtino (nors ir patylomis), kad partiją būtina reformuoti ir kad dar ketveri metai D. Trumpo valdymo jiems būtų pražūtingi. Nuo prezidento ėmė trauktis net tokie ištikimi rėmėjai kaip senatorius Johnas Cornynas. Tačiau dabar, kai D. Trumpo rėmėjams (ypač tiems, kurie, kaip senatorius Lindsey Grahamas, buvo lipte prilipę prie prezidento) taip gerai sekėsi rinkimuose, abejotina, ar daug respublikonų atsisakys D. Trumpo ar trumpizmo.
Partijos bei didelės visuomenės dalies palaikomas ir galingesnis pasijutęs D. Trumpas (de facto opozicijos lyderis, socialinių tinklų žvaigždė, pokalbių laidų garsenybė ar spaudos magnatas) ir toliau pritrauks daug dėmesio ir paramos, o tada pasinaudos tuo tam, kad galėtų užgaulioti demokratus ir skleisti abejones jų darbu, viešai gėdinti respublikonus ir versti juos kovoti su J. Bidenu dėl kiekvienos smulkmenos bei toliau platinti tokią pačią aikštingą, faktams prieštaraujančią ir niekinti ekspertus bei skirstytis į „juos“ ir „mus“ verčiančią mąstyseną, kaip ir per pastaruosius ketverius metus. Ketvirtadienį pasakyta kalba, kurioje D. Trumpas be jokių įrodymų tvirtino, kad buvo klastojami balsai, ir nesustodamas melavo, atskleidžia, kad tokios pozicijos jis ketina laikytis ir toliau.
Kaip laikraščiui „New York Times“ teigė pirmasis D. Trumpo kampanijos vadovas šiuose rinkimuose Bradas Parscale: „Juk jo „Twitter“ paskyra ir gebėjimas traukti spaudos dėmesį niekur nedings.“
Tuo tarpu D. Trumpui pasipriešinę respublikonai, kurie gerbia demokratijos procesus, nori kompetentingo valdymo, pripažįsta demokratinių institucijų svarbą, nori bent menkiausios nacionalinės vienybės ir nepaprastai trokšta reformuoti partiją, ir toliau liks atstumti arba apskritai pasitrauks iš partijos.
Pasekmės šaliai bus skaudžios. Jei, kaip atrodo tikėtina, respublikonams pavyks išsaugoti Senato kontrolę, praėjusius ketverius metus įsigalėjęs politinis paralyžius išliks ir toliau. Net Kongrese daugumą turėję prezidentai iki pirmųjų kadencijos vidurio rinkimų retai nuveikia daugiau kaip vieną ar du didelius darbus, o po rinkimų dažnai praranda Kongreso paramą. Todėl vargu, ar prezidentas J. Bidenas, kuriam trūks Kongreso palaikymo, sugebės pasiekti ką nors reikšmingo, kad ir koks puikus derybininkas jis bebūtų.
Dėl to aišku, kad artėja audra. Nors J. Bidenas bandys pakeisti padėtį Vašingtone, B. Obamos valdymo metai atskleidė, kad nepaisant J. Bideno visą karjerą demonstruoto noro siekti kompromisų bei iki šiol išlikusių gerų santykių su senatoriais, jei Respublikonų partija toliau aklai viskam priešinsis, rasti abiem partijoms priimtinus sprendimus bus beveik neįmanoma. O kai vyriausybė susiskaldžiusi, tikėtina, kad ir toliau nebus imamasi veiksmų spręsti tokias dideles problemas kaip pandemija (nors J. Bidenas galės padėtį pagerinti naudodamasis prezidento dekretais) ir ekonomikos smukimas (šioje srityje be Kongreso ką nors padaryti beveik neįmanoma). Jei J. Bidenui nepavyks priimti didelio paramos paketo ir užtikrinti kitų vyriausybės išlaidų, rinkos nusilps, o finansinis nestabilumas išaugs. Jei visos JAV vyriausybės šakos neims dirbti koordinuotai, pandemijos pasekmės bus kur kas sunkesnės.
Dėl to D. Trumpo Amerika – šalis, kuri ką tik praleido progą vieningai jį pasmerkti – ir toliau bus įstrigusi uždarame nestabilumo rate. Pyktis, kad vyriausybė nepadeda (arba respublikonų pyktis, kad vyriausybė bando padėti), tik dar labiau suskaldys ir taip susiskaldžiusią valstybę ir dar labiau sumažins tikimybę bendradarbiauti, o gal net paskatins smurtą.
Pasiekti J. Bideno tikslą – suvienyti susiskaldžiusią tautą ir valdyti taip, kad visi dirbtų išvien, dabar atrodo nepaprastai sunku. B. Obamai bandant siekti tokio tikslo respublikonai tik dar triukšmingiau priešinosi ir skatino didelę dalį visuomenės tikėti niekuo nepagrįstomis fantazijomis, kad B. Obama gimė nė Amerikoje, bei kitomis sąmokslo teorijomis (kurios pastaruoju metu susijungė į vieną didelę „QAnon“ teoriją). Dabar, kai beprasmišką ir bjaurią D. Trumpo pasaulėžiūrą priėmė didelė šalies dalis, mažai tikėtina, kad prezidentui J. Bidenui pavyks užgydyti visuomenės žaizdas.
Tačiau kur kas mažiau tikėtina, kad prezidentas D. Trumpas jas užgydyti apskritai būtų bent pabandęs.
Jonathan Tepperman – žurnalo „Foreign Policy“ vyriausiasis redaktorius.