M. Chancey gyvena valstijoje, kur požiūris į surogaciją vienas laisviausių pasaulyje. Šiuo metu daugelyje turtingų šalių surogaciją reguliuojantys įstatymai laisvinami, tačiau daugelyje skurdžių šalių – griežtinami. Kalifornijoje nėra jokio apribojimo, kokia gali būti didžiausia suma, mokama už kūdikio išnešiojimą kitai šeimai – M. Chancey sumokėta virš 40 000 dolerių. Agentūra „American Surrogacy“ teigia, kad Kalifornija – „surogacijai nepaprastai palanki valstija“ dėl to, kad suteikia daug teisių tiek abiem vadinamiesiems „numatytiesiems tėvams“ (žmonėms, kurie nori kūdikio, bet negali jo susilaukti), tiek surogatinėms motinoms. Pasisamdyti surogatinę motiną galima nepaisant seksualinės orientacijos, tautybės ir santuokinės padėties, o joms mokama dosniai.
Vasario 15 d. Niujorke ims galioti naujas įstatymas – Vaiko ir tėvų saugumo aktas, kuriuo bus pakeisti valstijos surogacijos įstatymai, suteikiant moterims teisę gauti atlygį už tai, kad išnešiojo vaiką kitiems. Įsigaliojus šiam įstatymui vienintelės valstijos, kuriose apmokama surogacija aiškiai draudžiama, bus Mičiganas ir Luiziana. Mičigano įstatymuose nepripažįstama jokia surogacijos forma (vienai porai teko pateikti prašymą įsivaikinti surogatinei motinai sausio 11 d. gimusius jų dvynius). Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose svarstoma įvesti „susitarimus prieš nėštumą“ – t. y., pasiūlymus surogatinės motinos paslaugomis pasinaudojusius žmones po kūdikio gimimo laikyti teisėtais tėvais. Airijoje per kitus ketverius metus ketinama įvesti pirmuosius šios srities įstatymus, kuriuose būtų leidžiama vykdyti altruistinę (t. y., neapmokamą) surogaciją.
Niujorko surogacijos reforma įvesta po dešimtmečio įvairių organizacijų, ypač LGBT organizacijų, spaudimo. Paplitus homoseksualų santuokoms, imta domėtis, aktyvistų žodžiais tariant, „lygiomis vaisingumo teisėmis“ – t. y., teise turėti vaikų nepaisant biologinių galimybių. 2018 m. į surogacijos įstatymus neįtraukus homoseksualių porų, Izraelyje protestavo dešimtys tūkstančių žmonių. Praeitais metais šalies Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad šis draudimas neteisėtas ir davė parlamentui Knesetui laiko iki kovo 1 d. įstatymą pakeisti, kad šalyje surogatines motinas galėtų samdytis ir homoseksualios poros. Jungtinėje Karalystėje homoseksualios poros nuo 2010 m. gali prašyti nutarties dėl vaiko tėvų pripažinimo (kuria surogatinės motinos tėvystės teisės perduodamos numatytiesiems tėvams). „Surrogacy UK“ – viena iš trijų agentūrų, padedančių poroms rasti surogatines motinas – teigia, kad homoseksualių klientų padaugėjo nuo 8 proc. 2011 m. iki 48 proc. 2018 m. Kita agentūra „Brilliant Beginnings“ teigia, kad homoseksualių ir tradicinės orientacijos klientų sulaukia maždaug vienodai.
Surogacija egzistuoja nuo seniausių laikų. Biblijoje rašoma, kad nevaisinga Abraomo žmona Sara davė jam savo vergę Hagarą, kad išnešiotų jo vaiką. Panašus porcesas (išskyrus vergystę ir seksualinius santykius) vykdomas ir šiais laikais vadinamojoje tradicinėje surogacijoje. Surogatinė motina apvaisinama dirbtiniu apvaisinimu, naudojant jos pačios kiaušialąstę. Ji išnešioja vaiką ir būna jo biologinė motina. Tuo tarpu gestacinė surogacija vykdoma naudojant apvaisinimą mėgintuvėlyje (IVF technologiją). Iš donoro kiaušialąstės ir spermos mėginio sukuriamas embrionas, kurį išnešioja surogatinė motina, neturinti su juo jokio genetinio ryšio. Kitaip negu įvaikinti vaikai, surogacijos metodu gimę vaikai gali būti genetiškai susiję su numatytaisiais tėvais ir jų auginami nuo pat gimimo. Nors tradicinė surogacija paprastai nereguliuojama, teisinė sistema, skirta kontroliuoti gestacinę surogaciją, skirtingose šalyse nevienoda. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje numatytieji tėvai privalo turėti genetinį ryšį su vaiku. Pasak „Surrogacy UK“ atstovės Sarah Jones, dėl to „aiškiai diskriminuojamos“ vienišos moterys, nes vaisingumo sutrikimų turinčioms vienišoms moterims dažniausiai reikia tiek donoro kiaušialąstės, tiek donoro spermos. Daugelyje JAV valstijų leidžiami susitarimai prieš nėštumą, tačiau kitur, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, reikalaujama po gimimo pateikti nutartį dėl vaiko tėvų pripažinimo.
Daugumoje valstybių išsamių duomenų apie surogaciją nėra. Tačiau iš antrinių šaltinių galima spėti, kad jos populiarumas auga. 2011–2019 m. nutarčių dėl vaiko tėvų pripažinimo Anglijoje ir Velse padaugėjo nuo 121 iki 445. Izraelyje už sienos vykdomos surogacijos (kuri sudaro didžiąją dalį surogacijos susitarimų, o homoseksualioms poroms yra vienintelis prieinamas surogacijos variantas) atvejų išaugo nuo 49 2010 m. iki 232 2014 m. 2010–2014 m. JAV naudojant gestacinę surogaciją gimė 10 000 kūdikių. Ši pramonė 2018 m. buvo verta 6 mlrd. dolerių, o rinkos tyrimų įmonė „Global Markets Insights“ prognozuoja, kad iki 2025 m. ji išaugs iki 27,8 mlrd. dolerių.
Tačiau nors paklausa auga, daugelyje skurdžių šalių šią praktiką imama drausti. Per pastaruosius keletą metų Kambodžoje, Indijoje, Meksikoje, Nepale ir Tailande ne šalies gyventojams surogacija uždrausta. Daugelyje neturtingų šalių pradedama laikytis nuomonės, kad vaisingumo turizmas, kaip ir įvaikinimas, kelia riziką, jog bus išnaudojami šalies gyventojai (užsieniečių įsivaikinimų 2005–2015 m. sumažėjo 72 proc.). Tailande surogacija užsieniečiams uždrausta 2015 m. kilus skandalui, kai pora iš Australijos paliko surogatinei motinai gimusį dauno sindromu sergantį kūdikį, tačiau pasiėmė sveiką jo dvynę seserį. Tais pačiais metais surogacija užsieniečiams uždrausta ir Indijoje – jau seniai sklido gandai, kad yra moterų, kurios laukdamosi užsieniečių vaikų gyvenančių sausakimšuose „surogacijos viešbučiuose“. Pasak Naujojo Džersio vaisingumo teisės specialistės Melissos Brisman, covid 19 pandemija paskatino daugelį numatytųjų tėvų susimąstyti apie surogacijos užsienyje keliamą riziką. Šimtai Rusijoje ir Ukrainoje surogatinėms motinoms gimusių kūdikių turėjo likti šalyje, nes numatytieji tėvai dėl draudimo keliauti negalėjo atvykti jų pasiimti.
Kurti šeimas taip, kad visiems atrodytų sąžininga ir etiška, gali būti sunku. Pasak „Surrogacy UK“ 2018 m. atliktos apklausos, 84 proc. surogatinių moterų pritaria pasiūlymui įvesti susitarimus prieš nėštumą. Tokie susitarimai užtikrina surogatinę motiną, kad ji nebus teisėtai atsakinga už kūdikį, kurio nelaiko savu. Tačiau pasak Amsterdamo universiteto Vrije Universiteit akademikės Brittos van Beers, tokie susitarimai problemiški, nes „už teisinį tikrumą tenka mokėti surogatinėms motinoms“. Dalis jų baiminasi, kad pasirašiusios teisiškai įpareigojantį susitarimą neteks teisių į savo kūną – pavyzdžiui, negalės pasilikti kūdikio. JAV, kur surogacijos susitarimai įprasti, aptariami atvejai, kuriais moteris gali pasidaryti abortą. Tačiau kad ir ką moteris sutiktų daryti susitarime, jau laukdamasi kūdikio ji gali apsigalvoti ir atsidurti nemalonioje padėtyje, kurioje reikės rinktis tarp teisės priimti sprendimus dėl savo kūno ir pareigos laikytis sutartyje numatytų įsipareigojimų. Tačiau naujajame Niujorko įstatyme, pasak M. Brisman, surogatinėms motinos teisių suteikiama per daug. „Kūdikį nešiojanti moteris turi visišką teisę kontroliuoti savo kūną“, – teigia ji. Pavyzdžiui, motina gali atsisakyti Cezario pjūvio, net jei taip kiltų pavojus kūdikio gyvybei, ir tokiu atveju vis tiek nepažeistų susitarimo. M. Brisman teigia, kad tokios sąlygos atgraso numatytuosius tėvus.
Surogacija – vienas iš daugelio reprodukcijos metodų, prieinamų žmonėms, turintiems užtektinai pinigų. Net tose šalyse, kuriose leidžiama tik altruistinė surogacija, numatytieji tėvai vis tiek turi apmokėti surogatinės motinos išlaidas, vaisingumo procedūras ir kita. Jungtinėje Karalystėje surogacija gali kainuoti iki 60 000 svarų. Tačiau surogacija taip pat yra vienas mažiausiai reguliuojamų ir sudėtingiausių metodų – nė vienu kitu metodu iš kito žmogaus neprašoma tiek daug. Nuo 2005 m. Jungtinėje Karalystėje iš donoro spermos, kiaušialąstės ar embriono gimę vaikai turi teisę sužinoti, kas buvo jų biologiniai tėvai. Tačiau surogacija nefiksuojama jokiuose oficialiuose dokumentuose (nors, jei buvo suteikta nutartis dėl vaiko tėvų pripažinimo, vaiką pagimdžiusią moterį galima atsekti). O tokiose šalyse, kur naudojami susitarimai prieš nėštumą, pavyzdžiui, daugelyje JAV valstijų, gali būti, kad jokių vaiką pagimdžiusią moterį rasti padedančių dokumentų nėra.
Daugelis su surogacijos verslu susijusių žmonių sutinka, kad svarbus ne tik teisinis aiškumas, bet ir pasitikėjimas. M. Chancey pasakoja, kad pagimdžiusi kūdikį jautė, jog jai melavo ir ja manipuliavo. Numatytieji tėvai buvo pažadėję pranešti naujienas apie kūdikio gyvenimą, tačiau „vos gimus kūdikiui jie nutraukė su manimi visus ryšius ir net ištrynė iš savo socialinių tinklų paskyrų... buvo labai skaudu“, – pasakoja ji. Prasidėjus gimdymui tėvai atsiuntė jai teismo orderį, draudžiantį daryti nuotraukas. Tačiau tokia patirtis jos neatgrasė – ji jau ruošiasi dar vienai surogacijai. Tačiau priduria: „Skausmingai pasimokiau, kad viską, ką man sako, reikia įtvirtinti raštiškai.“