Barackas Obama norėjo gręžtis į Aziją, tačiau Arabų pavasaris, „Islamo valstybė“ ir Irano branduolinė programa vis priversdavo jį grįžti atgal į Artimuosius Rytus. Nors Donaldas Trumpas triukšmingai tvirtino užbaigsiantis „amžinuosius karus“, pats ėmė artėti prie karo su Iranu. Jis į regioną išsiuntė 14 000 karių ir beveik nepakeitė daugybės karinių JAV įsipareigojimų. O prezidentas Joe Bidenas dar aiškiau negu jo pirmtakai demonstruoja, kad ketina perkelti Artimuosius Rytus į žemesnę JAV prioritetų sąrašo vietą.
Jis taip ilgai neskambino Izraelio ministrui pirmininkui Binyaminui Netanyahu, kad jo atstovė spaudai Jen Psaki jautėsi priversta paklaususiam žurnalistui paaiškinti, kad prezidentas neketino „tyčia atstumti“ Izraelio ministro pirmininko (nors būti pamirštam netyčia, ko gero, dar labiau žemina). J. Bidenas galų gale jam paskambino vasario 17 d., nuo inauguracijos praėjus beveik mėnesiui. Saudo Arabijos karaliui Salmanui jis paskambino dar po savaitės, prieš pat paviešinant ataskaitą, kurioje karaliaus sūnus princas Muhammadas bin Salmanas kaltinamas davęs leidimą vykdyti operaciją, pasibaigusią žurnalisto Jamalo Khashoggi žmogžudyste ir supjaustymu į gabalus.
J. Bidenas rinkiminėje kampanijoje žadėjo paversti Saudo Arabiją „tokia atstumtąja, kokia ji ir iš tiesų ir yra“, tačiau nuvylė daugelį savo rėmėjų nusprendęs princo nebausti. Prezidentas neketina dar labiau audrinti Artimųjų Rytų grasindamas ilgalaikėms JAV sąjungininkėms. Bet jis norėtų, kad sąjungininkės priprastų iš JAV tikėtis iki šiol neįprasto abejingumo.
J. Bidenas įšaldė į Saudo Arabiją paruoštą siųsti puolamosios ginkluotės siuntą bei įsakė peržiūrėti ginklų prekybos susitarimus su Jungtiniais Arabų Emyratais. Jis neatrodo pasiruošęs siekti taikos tarp Izraelio ir palestiniečių, nors šio tikslo vaikėsi net penki buvę prezidentai. Jo paskirtas gynybos sekretorius Lloydas Austinas pradėjo JAV karių dislokacijos peržiūrą ir spėjama, kad ketina mažiau dėmesio skirti Persijos įlankai. „Regione reikia susitarti su labai daug lyderių“, – teigia ekspertų organizacijos „Council on Foreign Relations“ atstovas ir buvęs B. Obamos specialusis pasiuntinys Izraelio ir Palestinos deryboms Martinas Indykas.
Tačiau pažvelgus, kaip pasikeitė kairiųjų pažiūrų Artimųjų Rytų ekspertų nuomonės, visa tai nestebina. M. Indykas, anksčiau ėjęs ambasadoriaus pareigas Izraelyje ir paskyręs didelę dalį savo karjeros siekti taikos, praeitais metais parašė straipsnį laikraščiui „Wall Street Journal“, kurio antraštėje apibendrino vyraujančią nuomonę: „Kovoti dėl Artimųjų Rytų nebeverta“.
Šio požiūrio šalininkai teigia, kad svarbiausi JAV interesai regione (t. y., saugoti Saudo Arabijos naftą ir Izraelio valstybę) netenka svarbos. JAV vis dar suinteresuota siekti naftos rinkos stabilumo, tačiau dabar daugiau jos importuoja iš Meksikos negu Saudo Arabijos, be to, iš skalūnų išgauna nemažai savų atsargų. Vienintelei branduolinį ginklą regione turinčiai valstybei Izraeliui jau nebekyla egzistencinė grėsmė. Be to, Artimieji Rytai dabar susiskaldę ne į Izraelio ir arabų puses, o į sunitų ir šiitų puses: vienoje pusėje – Izraelis su Saudo Arabija ir kitomis sunitų arabų valstybėmis, o kitoje – Iranas.
Praeitais metais žurnale „Foreign Affairs“ Jake Sullivanas, kuris vėliau tapo J. Bideno administracijos patarėju nacionalinio saugumo klausimais, ir dabar valstybės sekretoriaus Arabijos pusiasalio reikalams asistento pavaduotojo pareigas einantis Danielis Benaimas bendrame straipsnyje rašė, kad pasikeitę interesai nereiškia, jog JAV „turi visiškai palikti regioną“. Tačiau jiedu daro išvadą, kad išmintinga diplomatija „galų gale leis visam laikui sumažinti karines pajėgas“.
Bet pasitraukti neleidžia jau seniai pažįstama kliūtis – Iranas. Viena pirmųjų J. Bideno administracijos užduočių (daugeliui jo užsienio politikos komandos narių tai – jau anksčiau pradėta ir nebaigta užduotis) – sustabdyti Irano branduolinę programą ir kovoti su jo palaikomomis grupuotėmis, pirmiausia Jemene.
Susitarimas suvaržyti Irano branduolinę programą (Bendras visapusiškas veiksmų planas) buvo vienas didžiausių B. Obamos administracijos užsienio politikos pasiekimų. D. Trumpas susitarimą pavadino „siaubingu ir juokingu“ ir 2018 m. iš jo pasitraukęs iš naujo įvedė anksčiau sušvelnintas arba nutrauktas sankcijas. Vėliau įvedė dar daugiau sankcijų, tokią politiką pavadinęs „maksimaliu spaudimu“.
Tačiau net žlungant šalies valiutai ir siaučiant covid 19 pandemijai, Iranas atsikirto laikydamasis „maksimalaus pasipriešinimo“ politikos. Valstybė ėmėsi sodrinti daugiau ir grynesnio urano, negu buvo leidžiama susitarime. Be to, pažeidė sudarytas sąlygas dėl centrifugų naudojimo. Dabar Iranas prie branduolinio ginklo arčiau, negu buvo D. Trumpui pasitraukus iš susitarimo, nors ir toliau tvirtina, kad branduolinės galios nori tik civiliniams tikslams.
J. Bideno administracija teigė, kad kartu su ankstesnėmis sąjungininkėmis ketina iš naujo pradėti derybas. Tačiau vasario mėnesį Iranas pareiškė, kad akis į akį su amerikiečiais derėtis nesusitiks, jei JAV iš anksto neįsipareigos panaikinti dalies sankcijų. J. Bideno administracijos pareigūnai teigia, kad prieš panaikinant sankcijas Iranas privalo pradėti laikytis susitarimo.
Abi pusės tiki, kad jų priešininkė nori atgaivinti susitarimą, tad abi daro spaudimą, norėdamos pažiūrėti, kuri to nori labiau. Gali būti, kad papildomą spaudimą darys birželio mėnesį numatyti Irano prezidento rinkimai, nes nauja vyriausybė (kuri, kaip spėjama, laikysis griežtesnės politikos) derybas neabejotinai sutrikdytų ir prailgintų.
Taigi galima spėti, kad pavasarį laukia užimtas diplomatinis laikotarpis. „Šį filmą jau esu matęs“, – pareiškė Briuselyje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Iran Project at the International Crisis Group“ (ICG) direktorius Ali Vaezas. Jis prisimena, kad prieš sudarant pirmąjį susitarimą abi šalys taip pat tvirtino, kad pradėti turi kita pusė. „Bet pažvelgus į dabartinius veikėjus, atrodo mažai tikėtina, kad jie savo valdymo laikotarpiu leistų susitarimui žlugti“, – pridūrė jis. Dar visai neseniai A. Vaezo viršininkas ICG organizacijoje buvo Artimųjų Rytų derybų veteranas Robas Malley, dirbęs šioje srityje valdant Billui Clintonui ir B. Obamai. R. Malley, kuris dalyvavo sudarant pirmąjį susitarimą, dabar tarnaus J. Bideno specialiuoju pasiuntiniu Iranui.
Prieš pat R. Malley paliekant ICG, organizacija paviešino nepasirašytą ataskaitą, nurodančią žingsnius, kurių JAV reikėtų imtis norint grįžti prie susitarimo. Vienas iš jų – J. Bideno administracija turi paremti Irano siekį gauti nepaprastosios padėties paskolą iš TVF, kad galėtų susidoroti su pandemija; be to, susitarti dėl tvarkaraščio, kuriame būtų numatoma, kada Iranas atitaisys susitarimo pažeidimus. Kiekvieną kartą Tarptautinei atominės energijos agentūrai patvirtinus, kad Iranas atitaisė padarytą pažeidimą, JAV per du–tris mėnesius trunkantį procesą nutrauktų dalį sankcijų.
Centrifugos ir krizės
O į postą atėjus naujam Irano prezidentui, JAV ir jos sąjungininkės galėtų siekti kito, administracijos žodžiais tariant, „ilgesnio ir tvirtesnio“ susitarimo. Tokiu susitarimu būtų galima siekti ekonomikos normalizavimo mainais už ilgalaikes garantijas, kad Irano branduolinė programa bus taiki, o balistinių raketų pajėgumai ribojami. Nors dalis J. Bideno pareigūnų tikino, kad sudaryti platesnį susitarimą reikėtų bandyti greičiau, panašu, kad diskusija baigėsi nusprendus pokyčius vykdyti pamažu.
J. Bideno patarėjų nuomone, atnaujinus regioninę diplomatiją su Iranu dėl branduolinių ginklų JAV įgytų pagrindą skatinti galingiausias regiono valstybes užbaigti savo konfliktus kitose šalyse. JAV norėtų pradėti nuo Jemeno, kur Irano palaikomi hučių sukilėliai jau septynerius metus kovoja su Saudo Arabijos palaikoma vyriausybe. Jemenas griaužia daugelio J. Bideno pareigūnų sąžines, nes B. Obamos administracija rėmė Saudo Arabijos vadovaujamą puolimą. D. Trumpo administracija šią paramą dar sustiprino, o dabar Jungtinės Tautos laiko Jemene susidariusią padėtį didžiausia humanitarine krize pasaulyje.
J. Bidenas paskyrė pasiuntinį siekti taikos Jemene, ir pažangos požymių jau matyti, bent tarp išorinių jėgų. Tačiau patys kovotojai dar neparodė didelio susidomėjimo galimybe nutraukti karą.
Patarėjo nacionalinio saugumo klausimais J. Sullivano nuomone, sudarius naują sistemą, kuri suteiktų regiono galingiausioms valstybėms galimybę išspręsti nesutarimus, bei vykdant branduolinę diplomatiją, JAV galėtų imti padėtį švelninti. Kaip žurnale „Foreign Affairs“ rašė J. Sullivanas ir D. Benaimas, Artimieji Rytai – „tai daugiausiai pavojų dėl institucijų trūkumo patiriantis regionas pasaulyje“, nes normų jame nekontroliuoja tokios organizacijos kaip Afrikos Sąjunga arba Amerikos valstybių organizacija.
Norit sukurti veiksmingą regioninę organizaciją prireiktų daug laiko. Panašu, kad galimos jos narės dabar kur kas labiau nori eiti savais keliais. JAE praeitais metais normalizavo santykius su Izraeliu, o praėjusį mėnesį paleido erdvėlaivį į Marso orbitą; nuo ekonominių sunkumų kenčiantis Egiptas pasitraukė iš savo tradicinio lyderio vaidmens. Saudo Arabija ir Iranas vis dar suinteresuoti palaikyti priešiškumą tarp JAV ir Irano, nes Saudo Arabija (kaip ir JAE bei Izraelis) gauna naudos už brangias JAV pajėgų saugojimo paslaugas, o Irano režimas atrodo priimtinesnis visuomenei, nes tikina kovojantis su didžiuoju šėtonu – JAV. O kur dar Jemenas, pūliuojanti Sirijos žaizda, nestabilus Irakas, agresyvi Turkija ir aštrėjanti humanitarinė bei žmogaus teisių krizė Etiopijoje – jei JAV nori bent menkiausios galimybės Artimiesiems Rytams kada nors skirti mažiau dėmesio, dabar J. Bidenas šiam regionui dėmesio turės skirti kur kas daugiau, negu norėtų.
Kitu atveju jam reikėtų prisiimti negailestingo realisto vaidmenį ir paprasčiausiai pasitraukti. Jo elgesys su Saudo Arabijos princu (prezidentas jį sugėdino, bet nenubaudė, remdamas režimą, tačiau reikalaudamas reformų) atrodo kaip bandymas rasti aukso vidurį. Jau ryškėja pažįstama agresyvi tendencija: praeitą savaitę JAV išsiuntė F 15 naikintuvus mesti bombų rytų Sirijoje ant patalpų, kuriomis naudojasi su Iranu susijusios Irako karinės grupuotės, taip atsikeršijant už Irano remiamų grupuočių išpuolį raketomis prieš amerikiečius Irake. J. Bidenas pareiškė, kad norėjo perspėti Iraną „pasisaugoti“.
JAV Senato Užsienio reikalų komiteto narys demokratas senatorius Chrisas Murphy mano, kad JAV administracijoms kalbėti apie nusigręžimą nuo Artimųjų Rytų lengviau, negu iš tiesų tai padaryti. „Ten nuolat tęsiasi krizė, – teigia C. Murphy. – Artimuosiuose Rytuose visada vyksta kas nors naujo ir įdomaus. O Kinijos trajektorija lėta, tyli ir pastovi.“