Skiriu Kovo Vienuoliktajai
2. TEISINIS KELIAS
Ucy „kagėbistą!“ (2)
Straipsniai, puolantys „kagėbistą“, pasirodė ne tik Lietuvoje. Štai JAV lietuvių mėnraštyje Akiračiai Aukščiausiosios Tarybos deputatas Rimvydas Valatka rašė: „Pirmąjį desovietizacijos įstatymo variantą Lietuvos Aukščiausioje Taryboje mėgino prakišti KGB agentas „draugas Juozas“ (deputatas Virgilijus Čepaitis). Jame pagrindinis smūgis buvo numatytas LKP nomenklatūrai, tuo tarpu saugumo informatoriams buvo garantuotas žydras politinio horizonto dangus. Tačiau „draugą Juozą“ liberalų ir Centro frakcijų pastangomis pavyko nukrapštyti nuo tribūnos ir kuriam laikui apie desovietizaciją buvo tik diskutuojama televizijoje ir spaudoje.“1
KLAUSYK: Trečdalis gyvenimo. Nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar
I DALIS. Trečdalis gyvenimo: nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar
Akiračiai, kaip dera demokratinei spaudai, pateikė ir kitą nuomonę – išspausdino interviu su Aleksandru Štromu ir Tomu Venclova, išvykusiais už Atlanto dar iš SSRS. Jiedu gynė „kagėbistą“, esą mano pranešimai nei vienam, nei kitam jokios žalos nepadarė... Įdomu, iš kur jie ištraukė tuos „pranešimus“, kurių niekada nerašiau? Nustebau, kad Akiračiams dar nepasiekus mėnraščio prenumeratorių Amerikoje, interviu jau persispausdino Lietuvos rytas, nors internetas tada žengė tik pirmuosius žingsnius. Gal padiktavo telefonu? Tarp kitko, Štromas net atskrido iš JAV liudyti Gajausko komisijai, kad aš – „geras kagėbistas“, draugų „neskandinęs“. Bet kaltinimą, kad esu „kagėbistas“, pateikė kaip aksiomą.
Ta „aksioma“ tapo visuotinė, kairioji parlamento pusė net menkiausia proga neužmiršdavo pabrėžti, kad visas Lietuvos nelaimes reikėtų sieti su manimi:
„K. Rimkus. Buvusiam žemės ūkio ministrui rūpėjo ne kaimas, o skambios šnekos apie esamo ūkio ardymą. Jo buvęs pavaduotojas pareiškė, kad pagrindinis jo tikslas yra suardyti kolūkius, ir šitą juodą darbą jis padarė gana sėkmingai. Šiems dviem didiesiems veikėjams sėkmingai talkino buvęs KGB agentas V. Čepaitis.“2
„B . V. Rupeika. Turime televiziją tokią, kokios tuos dvejus metus siekė tuometinė parlamento dauguma, vadovaujama, prisiminkime, deputato Virgilijaus Juozo Čepaičio.“ 3
O štai keli pasisakymai, svarstant, kas turėtų mane pakeisti Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininko poste:
„V. P. Plečkaitis. Aš norėčiau paagituoti už gerbiamojo J. Jurgelio kandidatūrą, kartu ir priminti tiems tos komisijos nariams, kurie nori, kad Piliečių teisių komisijos pirmininku būtų išrinktas KGB agentas V. Čepaitis, tai prašom oficialiai jį ir siūlyti, o netrukdyti ir leisti mums nuspręsti.
J. Pangonis. Ar Aukščiausiosios Tarybos autoritetui nekenkia tai, kad dabar Piliečių teisių komisijos vardu pasirašo Juozas Čepaitis?“4
Turiu visą dėžę straipsnių, kurie per tą laiką pasirodė Respublikoje, Lietuvos ryte, Tiesoje, Valstiečių laikraštyje, Kauno tiesoje, rajoninėje spaudoje. Buvo net laikraštis Čepaitis – visas ištisai skirtas patyčioms iš manęs, kaip dabar sakytume, išmaniosioms melagienoms. O vienas televizijos žurnalistas viešai gyrėsi net savo šunį pavadinęs Čepaičiu.
Paskutinės išvados
1992-ųjų vasario pradžioje komisija KGB veiklai tirti buvo papildyta naujais nariais – parlamentas įtraukė Bronių Genzelį, Birutę Nedzinskienę, Vytautą Paliūną ir Povilą Varanauską. Dabar komisijai teko iš naujo tvirtinti savo išvadas, kuriose atsirado net sakinys: „sąmoningai bendradarbiavo su KGB iki 1991 m.“ Perskaitęs jį, nustebau ir paklausiau: „Negi komisija turi kokių nors įrodymų?“ Data tučtuojau, man matant, buvo ištaisyta į 1990 metus.
Sklaidau savo užrašus: „1992-02-06 pats komisijos pirmininkas Gajauskas parodė man išvadą, kurioje parašyta, kad 1963-1990 m. teikiau KGB rašytinę bei žodinę informaciją. Po pietų Gajauskas vėl priėjo ir pasiūlė, kad parašyčiau savo pastabas. Aš paprašiau, kad leistų susipažinti su duomenimis apie 1990 m. Gajauskas pasakė, kad pirmadienį 11.00 komisija kviečia mane pas Motieką.“
Juokingiausia, kad ir pirmoji data buvo nurodyta „iš akies“. Tada komisijai sakiau, kad pirmąkart buvau tardomas 1963-iaisiais. Taigi ji rėmėsi vien mano žodžiais, o ne kokiais nors dokumentais. Dabar, rašydamas šią knygą, prisiminiau, kad pirmasis susitikimas su kagėbistu įvyko bent dvejais metais vėliau. Ko nepasakysi, apimtas streso! Bet šią savo klaidą aptikau tik šiandien. O tada, perskaitęs išvadas, nutariau parašyti laišką, adresuotą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti nariams: „Daugelis jūsų, jei ne visi, pasirašėte po išvadomis, teigiančiomis, esą aš 1963–1990 metais teikiau rašytinę ir žodinę informaciją KGB, t. y. sąmoningai bendradarbiavau su šia organizacija. Tokia išvada remiasi Generalinės prokuratūros pažyma. Sakydamas kalbą Aukščiausiojoje Taryboje š. m. vasario 5 d., svarstant Desovietizacijos įstatymą, atkreipiau dėmesį, kad komisija, nebūdama teismas, imasi teismo funkcijų. Teisme būna ne tik kaltintojas, bet ir gynėjas, kitaip jis tampa panašus į liūdnai pagarsėjusius „ypatinguosius pasitarimus“. Teisininkai, kurių gausu komisijoje, tą turėtų žinoti.
Išvados, kurias ruošiatės paskelbti, šį mano teiginį patvirtina. Pateiksiu vieną pavyzdį. Mano tariamo bendradarbiavimo datos remiasi tik žodiniais dviejų saugumo darbuotojų parodymais. Dar daugiau – prokuratūros pateiktoje medžiagoje nėra net apklausos protokolo, kurį surašė pirmasis iš tų darbuotojų. Išvada apie sąmoningą bendradarbiavimą padaryta, remiantis keleto dokumentų, žinoma, jeigu jie nesuklastoti, ištrauktų iš mano bylos, kopijomis, kurias teikėsi pamėtėti jūsų komisijai tas pats KGB. Vadinamosios ekspertinės specialistų išvados irgi neturi juridinės galios, nes jie lygino kopijų kopijas. Kaip ir prie ankstesnių išvadų, iš parlamento tribūnos paskelbtų dar gruodžio mėnesį, nėra ir jūsų komisijos posėdžio, kuriame tos išvados padarytos, protokolo. Jūsų komisijos išvadų subjektyvumą patvirtintų ir tas faktas, kad Nepriklausomybės partijos taryba ir neeilinis III suvažiavimas, disponuodami tais pačiais dokumentais, tarp kitko, jūsų komisijos paskleistais prieš pat suvažiavimą, padarė išvadą, nesutampančią su jūsiške.
Praeis penkeri, gal net mažiau metų, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažins jūsų išvadas prieštaraujančiomis Konstitucijai, o jūsų parašai po jomis įgaus visai kitokį skambesį.
Dar kartą pareiškiu, kad nesutinku su komisijos tvirtinimu, esą sąmoningai bendradarbiavau su KGB.“5
Laiškai laiškais, tačiau įstatyme buvo straipsnis, kad tuo atveju, jei asmuo, įtariamas bendradarbiavimu su spec. tarnybomis, nepripažįsta jam pareikštų kaltinimų, komisija kreipiasi į teismą dėl teisinio įvertinimo. Dabar tas straipsnis įsigaliojo. Tiesa, pats įstatymas „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“ atrodė keistas, tarytum sugalvotas specialiai man. Pavyzdžiui, jo 5 straipsnio 3 skirsnyje kalbama apie „kitokią sąmoningą ir sistemingą (du ir daugiau kartų) veiklą“. Mat aš pats sakiau komisijai, kad su KGB karininku susitikau du sykius. O jei būčiau užmiršęs ir apie tai neužsiminęs?
Teismo belaukiant
Taigi nulinčiuoti parlamente manęs nepavyko. Komisija vasario pradžioje kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą. Tačiau laukti posėdžio teko ilgai, pusantro mėnesio. Sunkiai sekėsi rasti teisėją, kuris imtųsi mane apkaltinti, esant tokiems „įrodymams“.
Kad ir kaip keista, tas delsimas turėjo ir gerų pusių. Bent jau mano rinkėjams. Anksčiau daug laiko praleisdavau komandiruotėse už šalies ribų, įvairiose konferencijose, kurios man atrodė labai svarbios, nes jose spręsdavosi ne tik Marijampolės, bet ir Lietuvos likimas. Su rinkėjais pavykdavo susitikti vos kartą per mėnesį, visas krūvis tekdavo mano pagalbininkei Audronei Kličienei. O dabar važinėjau į Marijampolę kiekvieną penktadienį. Žmonės gyveno savo problemomis, jiems rūpėjo atgauti žemę, susigrąžinti vaikus iš sovietų armijos, kėlė nerimą besitęsianti viršininkų savivalė, jau dygstant pirmiesiems kapitalizmo daigams, erzino nuolatinis prekių trūkumas... Beveik niekas nesidomėjo karštomis Aukščiausiosios Tarybos diskusijomis. Tiesa, dienoraštyje radau įrašą, kad vienas žmogus atėjo „pasikalbėti su manimi kaip su agentu. Žadėjo apmėtyti kiaušiniais.“ Nepažįstama moteris man „padovanojo juostą“, buvo ir tokių, kurie sakė, kad „atėjo paremti“.
Parlamente tuo metu vyko ginčai, ar skelbti referendumą dėl prezidento institucijos su ypatingais įgaliojimais atkūrimo. Sąjūdis surinko daugiau kaip 350 tūkstančių parašų. Nepaisydamas kairiųjų, bandžiusių užginčyti tų parašų autentiškumą, aršaus pasipriešinimo, parlamentas priėmė nutarimą skelbti referendumą. Taigi diskutuoti reikėjo tik dėl jo datos.
Aukščiausiajam Teismui vis dar ieškant mano bylos teisėjo, atsirado laisvo laiko nuvykti į Prahą, nes jau seniai buvau gavęs partijos Strana Lidová kvietimą. Norėjau iš pirmų lūpų sužinoti apie jos inicijuotą Liustracijos įstatymą. Be to, pasitaikė proga išbandyti ką tik pasirodžiusį lietuvišką pasą. Lig tol į užsienį važinėdavom su sovietiniais. Kvietimą atvykti buvau gavęs su žmona, tad ant Baltarusijos–Lenkijos sienos pasieniečiams pateikėme du lietuviškus pasus. Karininkas juos paėmė ir nuėjo turbūt su kažkuo konsultuotis, o grįžęs pasakė, kad dokumentas „visai nieko“. Lenkų pasieniečiai kažkodėl klausė, ar čia ne „Lozoraičio pasai“. Matyt, žinojo apie Nepriklausomos Lietuvos pasus, kuriuos per visą okupacijos laiką išduodavo keletas Vakaruose dar likusių mūsų šalies atstovybių. Čekoslovakai, atrodo, visai nenustebo, kad turime lietuviškus pasus.
Gandas apie mano „kagėbizmą“ jau buvo nusiritęs iki Prahos, tad vizito pradžioje Strana Lidová vadovybė atsiuntė savo laikraščio redaktorių „paimti iš manęs interviu“. Tik po to susitikau su partijos sekretoriais, su jos frakcijomis federaliniame ir Čekijos parlamentuose. Deputatai man smulkiai išdėstė, kaip buvo rengiamas Liustracijos įstatymas.
Prahos pilies katedroje pataikėme į Pelenų dienos pamaldas. Prezidentūroje, kuri įsikūrusi toje pačioje Vyšegrado pilyje, abiejų šalių padėtį aptarėme su Havelo patarėjais saugumo ir užsienio reikalų klausimais.
Keliaujant atgal į Lietuvą, mūsų pasai kažkodėl sukėlė įtarimų baltarusių (o gal rusų?) pasieniečiams. Nauja pamaina pirmąkart matė lietuviškus pasus.
„Kagėbistų-patriotų“ laiškas
Įtemptomis tų mėnesių dienomis atsitiko daug keistų dalykų. Kartą, kai sėdėjau kabinete ir skaičiau spaudą, pasidėjęs po ranka žirkles, atėjo kažkoks vyriškis ir atnešė „kagėbistų-patriotų grupės“ proklamaciją, apie kurią Nepriklausomybės partijos antrajame suvažiavime jau buvo užsiminęs Terleckas ir apie kurią dar 1990-ųjų vasarą kalbėjo Laurinkus. Proklamacija prasidėjo iškilmingai: „Mes, Valstybės Saugumo komiteto iniciatyvinės grupės „Už Nepriklausomą Lietuvą“ nariai, reiškiame susirūpinimą esama padėtimi respublikoje. Mus stebina kai kurių parlamento narių agresyvus elgesys ir politinis netoliaregiškumas sprendžiant aktualiausius Lietuvos politinius ir ekonominius klausimus. Parlamente nėra politinės diskusijos, o vyrauja saujelės žmonių ekstremistinis spaudimas, siekiant visą valdžią sutelkti savo rankose, tautai vietoj demokratijos plėtojimo siūloma diktatūra. Visais būdais ignoruojama kitų deputatų nuomonė, kolaborantais apšaukiami Vyriausybės nariai, liguistai reaguojama į pastangas pradėti diplomatines derybas su Rytais.“6
Pradžia atrodė nusirašyta nuo straipsnio Tiesoje. Toliau dėstoma, esą tokie kaip Čepaitis ir dar keletas AT deputatų-radikalų iš tikrųjų yra KGB agentai, kovojantys su išmintinga Vyriausybe, kuri stengiasi „pradėti diplomatines derybas su Rytais“. Proklamacija baigiama sakiniu: „Manome, kad minėti deputatai patys paaiškins atitinkamoms Aukščiausiosios Tarybos komisijoms savo bendradarbiavimą su Valstybės Saugumo tarnybomis.“
1990-ųjų vasarą KGB nepavyko šio rašto išviešinti, nors galimybių, Lietuvai de facto tebepriklausant Sovietų Sąjungai, atrodytų, buvo daugiau. Bet gal tada visi būtų iškart supratę, kieno tai darbas, o dabar viską atliko „laisva“ spauda, juk jos „šaltinių“ niekas netikrins.
Dar įdomesni buvo prie to atsišaukimo pridėti dokumentai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos vieno iš vicepirmininkų patarėjo (pavardė nurodyta!) darytos „kagėbistų-patriotų“ proklamacijos pataisos, pateiktas net adresas, kur yra spausdinimo mašinėlė, kuria tas raštas atspausdintas... Nors imk ir nunešk visa tai į laikraštį! Tą proklamaciją su priedais aiškiai komplektavo profesionalai. Beje, vyriškis, aplankęs mane parlamente, pasisakė esąs Valstybės saugumo departamento darbuotojas... Svarsčiau, kam jis man visa tai atnešė? Paskui supratau. Turbūt kažkas iš ankstesnių, dar sovietinių jo viršininkų suplanavo, kad aš, įrodinėdamas „esąs ne vienas toks“, pats paviešinsiu „kagėbistų-patriotų“ proklamaciją. Rėksiu, kad kiti tai gal iš tikrųjų yra „agentai“. Ko tik žmogus nepadaro iš desperacijos.
Kažkas yra pasakęs: nebūk per daug protingas, nes įkliūsi. Kartais planai suveikia visai ne taip, kaip tikimasi. Štai ir aš tą man pakištą proklamaciją paviešinau tik dabar, po trijų dešimtmečių.
Teismas
Kitiems teisėjams atsisakius, mano bylos ėmėsi Juozas Šerkšnas. Jis buvo dar ir buriuotojas, sovietiniais laikais ne kartą skraidęs į užsienį atsivežti jachtų. Apie jį papasakota Artūro Skučo knygoje „Pėstininko užrašai“: „Kai atėjo mūsų budėjimas, mano porininkas Šerkšnas sunkiai galavosi jūros liga. Jūroje buvome lygūs, čia jis nebebuvo Aukščiausiojo Teismo teisėjas, ir už pomėgį kišti visur nosį reikėjo atkentėti. Kas žino, gal ir nebuvo jis piktybinis žmogus, bet ši savybė – viena iš šlykščiausių, maniau aš, taip manau ir dabar.“7
Pagaliau radus teisėją, įvykiai klostėsi greitai. Kovo viduryje gavau šaukimą į Aukščiausiojo Teismo posėdį, kuris turėjo vykti po dviejų savaičių. Šaukimo blankas buvo senas, tad „LTSR“ kažkam teko užbraukti. Gavęs šaukimą, nuėjau į pastatą, esantį netoli parlamento. Teisėjas buriuotojas man paaiškino, kad vyks tik formalus administracinio pobūdžio nagrinėjimas dėl teisinio fakto patvirtinimo, o ne rimtas bylos svarstymas, todėl jokių liudytojų nereikia. Netrūko ir keistenybių – teisme man kelias dienas niekas negalėjo pateikti bylos medžiagos, nes ją buvo atsiėmusi komisija. Generalinės prokuratūros pažyma irgi dingo, tad man liko tik rašyti teismui raštus apie pažeistas atsakovo teises. Advokato, kuris gintų mano interesus, taip ir neradau.
Aukščiausiojo Teismo posėdis įvyko kovo 26-ąją. Prie stalų užėmė vietas, kaip rašoma sprendime, teisėjas J. Šerkšnas, tarėjai M. Buitkuvienė ir A. Brukštus, sekretorė Ž. Žalėnaitė, pareiškėjo atstovas teisininkas J. Aleksandravičius bei prokuroras S. Pumputis. Tačau ką „formaliam administracinio pobūdžio nagrinėjime“ veikti prokurorui? Tiesa, jis taip ir nepravėrė burnos, atrodė prisnūdęs. Teismo posėdis truko trumpai. Nors oficialiai buvo viešas, Šerkšnas uždraudė filmuoti, daryti įrašus. Vis dėlto televizijos operatorius Virgilijus Kubilius, įdėjęs kamerą į dėklą, jos neišjungė, tad bent garso įrašą turiu.
Savo ginamąją kalbą pasirašiau pats: „Aukštasis Teisme! Labai dažnai įvairiomis progomis kartojame, kad einame į teisinę valstybę. Kartais netgi tvirtiname, kad esame jau atėję. Šios teismo bylos pradžia yra neteisinė. Praėjusių metų rugpjūčio 24 d. priimto LR AT nutarimo „Dėl Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje ištyrimo“, už kurį balsavau ir aš, 4 straipsnis sako: „Aptikusi Sovietų Sąjungos KGB padalinių Lietuvoje bylas apie bet kurio lygio deputato ar valstybės pareigūno bendradarbiavimą su KGB, komisija, jas patikrinusi, nedelsdama pateikia Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai.“
Taigi, ar aptiko ši komisija Čepaičio bylą KGB padaliniuose ir ar nedelsdama pateikė Aukščiausiajai Tarybai? Ne, komisija nebuvo jos aptikusi praėjusių metų lapkričio 14 d., kai buvau iškviestas į apklausą. rėmėsi tik dokumentų maketais, parengtais, drįstu tvirtinti, to paties KGB ir sumėtytais į deputatų dėžutes, bei spaudos, nepasižyminčios objektyvumu, publikacijomis. Taigi komisija, disponuodama tik tokiais duomenimis, neturėjo teisės pradėti tyrimo. Tačiau tyrimą vis dėlto pradėjusi, nors tai prieštarauja AT nutarimui, ar komisija patikrino deputato bylą, rastą KGB? Ne, ji to nepadarė. Vienintelis dalykas, kurio komisija tiksliai laikėsi, yra rugpjūčio 24 d. nutarimo formuluotė „nedelsdama pateikia“. Taigi praėjusių metų gruodžio 9 d., savaitę prieš priimant įstatymą, pagal kurį mes čia susirinkome, komisija, kartoju, veikdama neteisiškai, deputato Balio Gajausko lūpomis iš AT tribūnos paskelbė išvadą – V. Čepaitis sąmoningai bendradarbiavo su KGB.
Pradėsiu nuo pareiškimo, kurį Aukščiausiajam Teismui atsiuntė komisijos pirmininkas Balys Gajauskas. Pirma pastraipa: „Išrinkus Aukščiausiosios Tarybos deputatu Virgilijų Juozą Čepaitį, paaiškėjo, kad jis bendradarbiavo su SSSR KGB“.
Pirma klaida – tą faktą turi nustatyti Aukščiausiasis Teismas, bet komisija tą jau tvirtina a priori. Komisijoje labai daug teisininkų, pradedant deputatu K. Motieka, todėl keista, kad įrašyta tokia neteisinė frazė. Mano galva, turėtų būti taip: „laikraščiai paskelbė, kad V. Čepaitis yra bendradarbiavęs su KGB“.
Toliau: „Lietuvos Respublikos AT Komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti po Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atlikto faktų patikrinimo pripažino V. Čepaitį bendradarbiavus su KGB.“ Komisijos pareiškime nurodoma, kad agentūrinių pranešimų nuorašai, informacijos turinys liudija apie sąmoningą bendradarbiavimą su SSRS KGB 1963–1990 metais. Taigi pagrindinis šaltinis, kuriuo remiasi komisija, yra Generalinio prokuroro pavaduotojo G. Norkūno pasirašyta pažyma. Manau, verta ties ja apsistoti ir pasvarstyti, kaip galėjo rastis tokia išvada, kokiais šaltiniais remtasi, ar jie pakankamai patikimi, ir, svarbiausia, ar nebuvo pažymos rengėjų nelemtai skubama ją „nedelsiant pateikti“, nes tai išties nėra geriausias sprendimas, kai byla liečia ne vogtą cementą, o gyvus žmones.
Cituoju prokuratūros pažymą: „Atliekant tyrimą pagal šiuos faktus, V. Čepaitis paaiškino, kad maždaug nuo 1963 m. iki 1990 m. buvo tardomas, apklausinėjamas Lietuvos TSR saugumo komiteto darbuotojų.“ Toliau apibendrinama: „Šių susitikimų metu jis pateikdavo informaciją Lietuvos TSR VSK darbuotojams juos dominančiais klausimais.“
Dabar pabandykime susigaudyti, ar išvados pakankamai pagrįstos. Visų pirma, kategoriškai, kaip neginčytinas faktas teigiama, kad teikiau kagėbistams naudingą informaciją, esą tai patvirtina ir mano pasiaiškinimai, duoti prokuratūroje. Pabrėžiu, kad pasiaiškindamas aš ne kartą pareiškiau ir dabar kartoju, per apklausas neteikęs informacijos, turinčios vertę sovietų saugumo komitetui. Tačiau prokuratūra laiko „bendradarbiavimą“ neva įrodytu faktu.
Komisija perdavė teismui įvairius protokolus, tiek savo rašytus, tiek gautus iš prokuratūros. Tačiau papildoma medžiaga, atsiųsta iš prokuratūros, rodo, kad nemaža dokumentų dalis nuo komisijos ar nuo teismo buvo nuslėpta. Pavyzdžiui, kaip atsirado ta keista 1963 metų data, nuo kurios aš neva teikiau informaciją? Prokuratūroje yra VSK darbuotojo Žilakausko paaiškinimas, iš kurio tikrai negalima daryti išvados, kad esu tokią informaciją teikęs! Kaip generalinė prokuratūra interpretuoja faktus, rodo, pavyzdžiui, tokia jos išvada: „Žilakauskas turėjo tikslą užverbuoti Čepaitį kaip agentą, tačiau dėl atitinkamų priežasčių to nepadarė.“ Prokuratūra tas „atitinkamas priežastis“ kažkodėl nuslepia nuo komisijos. Cituoju Žilakausko paaiškinimą: „Aš net bandžiau jį verbuoti [...] kad man padėtų toje srityje. Tačiau Čepaitis mandagiai atsisakė.“ Galinė data, 1990-ieji, grindžiama KGB darbuotojo Skorupsko tokiu paaiškinimu: „Po šio susitikimo [turima omenyje 1988 metų vasara], kai paskambindavau Čepaičiui, jis atsakinėjo, kad labai užimtas, negali susitikti... Taip tęsėsi maždaug iki 1990 metų.“ Ar galima iš šio paaiškinimo daryti išvadą, kokią daro generalinė prokuratūra, kad Čepaitis „rašytinę ir žodinę informaciją teikė iki 1990 metų“?
Aukštasis Teisme, ar vien iš šių keleto faktų nejuntama tendencija pritempti faktus ir net išgalvoti nesamus? Įdiegti Čepaičio – užkietėjusio KGB agento su trisdešimties metų stažu – įvaizdį?
Tokios būtų pastabos dėl keistų išvadų, kurias generalinė prokuratūra padarė, remdamasi buvusių KGB darbuotojų paaiškinimais. Kyla klausimas: ar tie paaiškinimai atitinka tikrovę? Ar jie iš viso turi vertę? Ar įmanoma spręsti bylą, remiantis tokiais paaiškinimais ir kopijų fragmentų kopijomis? Deputatas Gajauskas ant kopijų, pateiktų teismui, užrašė, kad originalai saugomi komisijoje. Negi komisija iš tikrųjų saugo nors vieno dokumento originalą? Jei saugo, tai gal pateikė ekspertizei nustatyti, ar čia iš tikrųjų yra originalas, o gal klastotė?
Kad negalima iš fragmentų spręsti apie bylos visumą, liudytų dar vienas faktas. Turėjau galimybę trumpai, vos pusvalandį, pavartyti papildomą prokuratūros medžiagą, kuri neįtraukta į bylą, komisijos pateiktą teismui. Tačiau net per tą pusvalandį radau įdomių dalykų. Dėmesį ypač patraukė vienas fragmentas iš man pažįstamų asmenų sekimo bylų: „1985. 01. 07. Справка по материалам литерного дела № 1026 в отношении М ... [pavardė]. Oн является другом Чепайтиса (объект ДОР 1 отдела 2 управления КГБ Лит. ССР).“ Kodėl 1985 m., kai pagal prokuratūros išvadas lyg ir turėjau būti veikiantis agentas, mano byla vadinosi Дело оперативной разработки (ДОР), kitaip tariant, buvo paskirtas sustiprintas mano sekimas?
Šiemet kovo pradžioje Čekoslovakijos Liaudies partijos buvau pakviestas į Federalinį Čekijos ir Slovakijos parlamentą. Desovietizacijos įstatymą rengę deputatai aiškino, kad Čekoslovakijos SR saugumas spėjo sunaikinti daugelį bylų, kai kurias sekimo bylas perrašė į agentų ir atvirkščiai. Tuo noriu pasakyti, kad visa medžiaga, kurią Lietuvai pamėtėjo KGB, turi būti kruopščiausiai patikrinta.
Rengdama mano bylą, prokuratūra savo išvadas pagrindė dokumentų, paskelbtų laikraščiuose ir platinamų tarp AT deputatų, kopijomis. Ar tokios išvados, kai kopijų kopijos gretinamos su kitomis kopijomis, gali turėti vertę teismui? Ar jau yra įteisinta tokia teismų praktika?
Dar apie prokuratūros išvadų stilių. Štai paprastas pavyzdys: „V. Čepaitis, tiksliai neprisimindamas, nurodė keletą namų bei butų, kur, kaip paaiškino, vyko jo susitikimai su KGB darbuotoju.“ Taigi komisijai bandoma įteigti, kad tų butų ir namų būta nemažo skaičiaus, tuo pabrėžiant plačius mano kontaktus su KGB. Nors iš tos pačios medžiagos aišku, kad kalbama tik apie dvi apklausas, darytas viename bute. Panašius melagingus teiginius prokuratūros tardytojas Betingis vartojo ir savo rašinyje apie mano bylą Respublikos laikraštyje. Norėčiau teismui priminti ir tai, kokią atmosferą sukūrė masinio informavimo priemonės – iš pat pradžių buvau jų nuteistas be teismo, iš manęs reikalauta tik prisipažinimo. Į šią kampaniją aktyviai įsitraukė ir Komisijos KGB veiklai tirti pirmininko pavaduotojas, deputatas K. Motieka, nepaisydamas nekaltumo prezumpcijos, dar prieš paskelbiant išvadas ne kartą viešai pareiškęs, esą jam visiškai aišku, kad Čepaitis buvo agentas.
Yra keletas bendresnio pobūdžio problemų, apie kurias norėčiau informuoti Aukštąjį Teismą. Visų pirma, paties įstatymo netobulumas, nes jo sąvokas galima interpretuoti pernelyg plačiai, todėl prarandamas juridinis apibrėžtumas. Kas yra „bendradarbiavimas“? Įstatymas nustato tik formalius požymius. Štai 5 straipsnio 3 pastraipa bendradarbiavimui priskiria: „kitokią sąmoningą ir sistemingą (du ir daugiau kartų) veiklą – žinių KGB ar kitoms specialiosioms tarnyboms teikimą, užduočių davimą ar vykdymą.“ Taigi teisiškai vertinama tik forma, o ne turinys. Įstatymas neapibrėžia pagrindinės aplinkybės – ar tos teikiamos žinios iš tikrųjų buvo informacija, naudinga spec. tarnyboms, ar dezinformacija, ar visiškai nereikšmingi dalykai. Kiek Lietuvos gyventojų buvo priversti turėti vienokius ar kitokius kontaktus su KGB – pusė, trečdalis, ketvirtadalis? Dabar visiems bus galima taikyti šį straipsnį. Deputatas Simutis, ilgametis politinis kalinys, ironiškai pareiškė: „Aš dvidešimt dvejus metus sąmoningai bendradarbiavau su KGB, nes visą laiką buvau tardomas.“
Tai, žinoma, paradoksalu, bet įstatymo miglotumas leidžia pašalinti iš Aukščiausiosios Tarybos vos ne kas antrą deputatą. Pavyzdžiui, tuos, kurie važinėjo kad ir mokslo reikalais į užsienį ir buvo priversti po kelionės rašyti ataskaitą. O ką jau kalbėti apie buvusius CK sekretorius, kurie nuolat posėdžiavo su KGB padalinio Lietuvoje pirmininku... Ar jie bendradarbiavo su KGB, ar ne? Šio klausimo Balio Gajausko komisija jiems kažkodėl nekelia.
Komisija neturi savo darbo reglamento. Ką teisiškai reiškia, kokią juridinę vertę turi jos daromos apklausos, jeigu jų protokolo apklaustasis net nepasirašo? Kaip vertinti, pavyzdžiui, buvusių KGB darbuotojų parodymus? Jeigu pripažįstame, kad ši organizacija priešiška Lietuvai, tai kaip vertintinos dokumentų kopijos, kurias KGB pateikė komisijai? Visi tie dokumentai gali būti klastotė. Ar apskritai galima rimtas išvadas daryti iš epizodinės medžiagos?
Daug sudėtingų klausimų kyla teismui, jeigu jam svarbus teisingumas. Čia norėčiau padaryti vieną bendresnę pastabą. Man keista, kad Lietuvos valstybės teisėtvarkos ir teisėsaugos organai nepasidomėjo, kas pateikė spaudai mane kompromituojančius popierius, kaip jie atsidūrė AT deputatų dėžutėse. Nereikėtų užsimerkti ir apsimesti, kad tai – asmeninis kelių įtartino profilio žurnalistų chuliganizmas. Nenorėčiau pervertinti savo vaidmens politikoje, tačiau LDDP organas Tiesa tomis lapkričio dienomis mane pavadino, jei teisingai prisimenu, „laikančiąja dešiniojo sparno konstrukcija“. Triukšmas, sukeltas keleto laikraščių, jau padarė tam tikrą poveikį Lietuvos politiniam gyvenimui. Man atrodo, valstybė privalo gintis, kai bandoma destabilizuoti padėtį šalyje. Panašiai galima susidoroti ir su kitais bet kurio sparno politiniais lyderiais.
Aukštasis Teisme! Puikiai suprantu, kokį sunkų uždavinį sprendžiate. Man, deja, tenka gintis pačiam, be profesionalaus gynėjo. Keliolika advokatų, į kuriuos kreipiausi, įvairiomis dingstimis atsisakė imtis mano bylos. Vienas aiškino nenorintis eiti prieš Aukščiausiąją Tarybą, o kitas net konkrečiai nurodė, su kuriuo AT pareigūnu nesivels į konfliktą. Suprantu, koks didelis komisijos, kuriai vadovauja deputatai Balys Gajauskas ir Kazimieras Motieka, autoritetas Lietuvoje. Tačiau pamėginau išdėstyti tos komisijos klaidas, padarytas greičiausiai per skubėjimą, nes vykdė tą nelemtą reikalavimą, kad viską turi „nedelsdama pateikti“. Kartais net visa Aukščiausioji Taryba ištaiso klaidingus savo sprendimus, tobulindama įstatymus. Malonu, kad komisija daugiau nebedaro tokių skubotų sprendimų, kaip ji elgėsi mano atžvilgiu. Kai kuriuos atvejus tiria jau pusę metų.
Aukštasis Teisme! Visi prisimename nesenus laikus, kai Lietuvos SSR teismai štampuodavo nuosprendžius, kuriuos telefonu ar akis į akį nurodydavo kompartijos nomenklatūra. Norėčiau tikėti, kad tie laikai nugrimzdo į praeitį, kad teismas jau yra trečioji valdžia, kuri, visapusiškai išnagrinėjusi bylą, vadovaudamasi tik įstatymu, savarankiškai priima nešališkus sprendimus.“
Kalbėk nekalbėjęs, žodžiai atsimušė kaip žirniai į sieną – Aukščiausiasis Teismas „nusprendė patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Virgilijus Juozas Čepaitis sąmoningai bendradarbiavo su SSRS KGB.“8 Taigi teismas patvirtino, kad aš, važiuodamas į užsienį, turėjau kontaktų su KGB, ko ir pats neslėpiau. Tačiau reikėjo slėpti, nes tas „juridinę reikšmę turintis faktas“ tapo pagrindu kitai, daug rimtesnei bylai.
Teismo salė buvo pilna. Be žmonos, bičiulių ir žurnalistų, atėjo daug buvusių politinių kalinių. Vienas iš jų po posėdžio, rodydamas į prokurorą, pasakė: „Jis atstovavo LSSR prokuratūrai ir mano teisme...“
Tęsinys kitame numeryje
1 Rimvydas Valatka. Lietuvos desovietizacija. Kolektyvinė atsakomybė už sovietinės sistemos nusikaltimus. Akiračiai. Chicago. 1992, nr. 3 (237).
2 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 48. Vilnius. 1995, p. 309,
3 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 55. Vilnius. 1995, p. 278.
4 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 49. Vilnius. 1995, p. 251.
5 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai ištirti nariams. Autoriaus asmeninis archyvas.
6 Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Autoriaus asmeninis archyvas.
7 Artūras Antanas Skučas. Pėstininko užrašai. Vilnius. 2012, p. 373.
8 Virgilijaus Čepaičio kalba Aukščiausiajame teisme kovo 26 d. 1992.
9 Civ. Byla Nr. 3-13 1992 m. Autoriaus asmeninis archyvas.