Trūko Sabonio, pasaulis virto aukštyn kojomis: legendiniam Gomelskiui kelius Europoje užkirto ir juoką užsieniečiams kėlę sovietiniai įpročiai

Kalbas, kad Seulo olimpiadoje laimėti aukso medaliai galėtų padėti atverti duris į užsienio klubus, iš trenerio Aleksandro Gomelskio lūpų girdėjo ir Šarūnas Marčiulionis, ir Arvydas Sabonis, ir kiti garsūs tuometiniai krepšininkai. Prasidėjus politiniam atšilimui ir Sovietų Sąjungos skeldėjimui, po metų ryškiausios Lietuvos krepšinio žvaigždės iš tikrųjų išsisklaidė po pasaulį, tačiau visus sportininkus aplenkti įsigudrino... pats Gomelskis. Tiesa, toli gražu ne itin sėkmingai.

Kai 1988-ųjų rugsėjo 30-ąją Seulo olimpinių žaidynių vyrų krepšinio turnyro finale SSRS rinktinė 76:63 įveikė Jugoslaviją, 60-metis A. Gomelskis jau žinojo tolimesnę savo margos karjeros kryptį.

Iki šiol tarptautinių varžybų lygmenyje tituluočiausiu išlikęs Europos treneris paskutinę ir svarbiausią savo pergalę su tuometinės Sovietų Sąjungos rinktine iškovojo būtent Pietų Korėjoje, iš kurios jo kelias pasuko į... Tenerifę.

Šios pergalės kalviai A. Sabonis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius sugrįžo į Kauno „Žalgirį“, Š. Marčiulionis – į Vilniaus „Statybą“, o  A. Gomelskis atsidūrė Ispanijai priklausančiose Kanarų salose. Tiesa, ten jo laukė toli gražu ne ramaus poilsio savaitės.