Kelis mėnesius kartota, kad laikas netinkamas. Norėdami išspręsti daugybę dešimtmečių JAV prezidentus neraminantį konfliktą, prezidento žento Jaredo Kushnerio vadovaujami D. Trumpo administracijos nariai jau dvejus metus kūrė Izraelio ir Palestinos taikos planą. Tačiau, pasak jų, reikėjo sulaukti tinkamos akimirkos jį paviešinti.
Sausio 28 d. ta akimirka pagaliau atėjo. Nesvarbu, kad Izraelis ketina surengti jau trečius rinkimus per mažiau kaip metus, o ministras pirmininkas Binyaminas Netanyahu bus teisiamas už kyšininkavimą, sukčiavimą ir visuomenės pasitikėjimo pažeidimą. Taip pat nesvarbu, kad tuo metu, kai Donaldas Trumpas atskleidė planą Baltuosiuose rūmuose, kitame Pensilvanijos aveniu gale senatoriai klausėsi argumentų jo apkaltos procese. Nesvarbu ir tai, kad Palestina su JAV nesikalbėjo dvejus metus.
D. Trumpo administracijos planas buvo netikėtai detalus ir apėmė daugiau kaip 50 puslapių pasiūlymų ir žemėlapių. Tačiau dviejų valstybių sambūviu pagrįstas sprendimas iš anksto pasmerktas žlugti. Jame teigiama, kad Palestinai suverenitetas nebūtų suteikiamas iškart, o tik tada, kai ji išsirinktų tiek Izraeliui, tiek JAV patinkančią vyriausybę. Palestina išlaikytų maždaug 75 proc. Vakarų Kranto, padalinto į tris kantonus, kuriuos jungtų greitkeliai. Su Gaza Vakarų Krantą jungtų tunelis, o du tolimi plotai Negevo dykumoje būtų iškeisti į Izraelio gyvenvietes, kurios išliktų ten pat.
Izraelis ir toliau valdytų žemės ūkiui svarbią Vakarų Kranto dalį – Jordano slėnį, bei didžiąją dalį Jeruzalės. Palestinos sostinė būtų įkurta keliuose niūriuose kitoje gremėzdiško cementinio barjero pusėje plytinčiuose rajonuose, pavyzdžiui, Abu Dise ir Shuafate. Palestinos pabėgėliams nebūtų leidžiama grįžti į Izraelį – tik į Palestiną arba neįvardytas musulmoniškas šalis, kurių kiekviena priimtų po 50 000 žmonių. Izraelis prisižadėtų ketverius metus nestatyti naujų gyvenviečių ateities Palestinai paskirtoje žemėje, tačiau už tai būtų suteikiamas nerašytas JAV pritarimas Izraelio siekiams užimti visą Vakarų Pakrantę. B. Netanyahu pareiškė, kad D. Trumpas „paneigia didžiulį melą“, kad žydų gyvenvietės Vakarų Pakrantėje nelegalios. Ministro pirmininko kabinetas už JAV numatytų žemių aneksavimą balsuos vasario 2 d.
Palestina pasiūlymą atmetė iškart. Pasak prezidento Mahmoudo Abbaso, jis „nukeliaus į istorijos šiukšlyną“. Jo reakcija stebinti neturėtų. Susenusį ir jau šešiolika metų ketverius metus turėjusią trukti kadenciją tebeinantį M. Abbasą kritikuoti galima dėl daug ko, tačiau joks Palestinos lyderis negalėtų priimti sandorio, kuris atiduoda Izraeliui Jeruzalę ir pasmerkia piliečius toliau gyventi be valstybės. D. Trumpo planas buvo ne geranoriškas bandymas išspręsti konfliktą, o dovana dešiniųjų pažiūrų ideologams tiek Jeruzalėje, tiek Vašingtone.
Galbūt jis toks ir turėjo būti. Kovo 2 d. Izraelio piliečiai pirmą kartą per visą istoriją balsuos trečiuose rinkimuose per mažiau kaip metus. Pirmuosiuose dviejuose balandį ir rugsėjį vykusiuose rinkimuose B. Netanyahu neteko savo dešiniųjų ir religinių partijų koalicijos turėtos daugumos. Pristačius planą dabar, artėjant rinkimams, B. Netanyahu palaikantys amerikiečiai tikisi, kad planas bus dažnai aptarinėjamas per rinkiminę kampaniją ir atgaivins „Likud“ partijos rinkėjus. Panašu, kad tokios pagalbos prireiks – iki šiol gyventojų apklausos atskleidžia, kad partijos dešiniųjų blokas yra. Kitas penkias savaites B. Netanyahu šį planą pavers svarbiausia savo kampanijos dalimi. Gali būti, kad jo kabineto nutarimas vasario 2 d. nereikš, kad žemės bus aneksuojamos iškart. Tačiau jei B. Netanyahu valdys dar vieną kadenciją, jis ir toliau rems planą žinodamas, kad palestiniečiai jo nepriims – tad anksčiau ar vėliau jis galės imti įgyvendinti vos slepiamą viso gyvenimo troškimą užbaigti Palestinos ambicijas tapti nepriklausoma valstybe.
Pagrindinis jo varžovas, rugsėjį parlamento vietų daugumą laimėjęs Benny Gantzas, koalicijos taip pat nesuformavo. Nors per dvejus paskutinius rinkimus jis savo kampaniją rėmė miglotais centristiniais pažadais ir iš dalies perėmė Izraelio „taikos šalininkų stovyklos“ idėjas, per pastarąsias savaites buvęs kariuomenės vadovas smarkiai palinko į dešinę, tikėdamasis perimti nepatenkintus „Likud“ rinkėjus.
B. Gantz šią savaitę ir pats apsilankė Vašingtone. B. Netanyahu suorganizuota kelionė buvo skirta įkalinti jį antrojo pagal svarbą asmens vaidmenyje, tačiau jis išgelbėjo savo reputaciją išsireikalavęs, kad prezidentas sausio 27 d. susitiktų su juo asmeniškai, o tada grįžo į Izraelį dalyvauti specialioje Kneseto sesijoje, kurioje turėjo būti aptariamas B. Netanyahu neliečiamybės prašymas. Šis prašymas – tai proceso vilkinimo taktika, skirta nutolinti oficialią apkaltą. Kad jis bus patenkintas, tikimybė buvo maža, be to, jis nebuvo populiarus tarp rinkėjų. D. Trumpas paslaugiai tą pačią dieną paskyrė spaudos konferenciją su B. Netanyahu.
Tačiau sausio 28 d., netrukus po to, kai iš Vašingtono išskrido B. Gantzo lėktuvas, ministras pirmininkas neliečiamybės prašymą atsiėmė. Taip jis Baltuosiuose rūmuose liko vienas su D. Trumpu – o vakarinėse žiniose dėl rinkėjų dėmesio su juo nesivaržė Kneseto sesija. Ir vis dėlto paskutinį žodį tarė Izraelio generalinis prokuroras. B. Netanyahu atsiėmus prašymą po kelių valandų jis buvo oficialiai apkaltintas Jeruzalės teisme ir tapo pirmuoju apkaltintu valdančiu ministru pirmininku. Rinkėjai dabar turi apsispręsti – ar balsuoti už ministrą pirmininką, kuris toks įtakingas, kad Baltieji rūmai organizuoja renginius jo patogumui, ar nebalsuoti už ministrą pirmininką, norintį išvengti teisingumo.
Prarasta viltis
Nepaisant D. Trumpo rinkiminėje kampanijoje Izraelį palaikančių kalbų, kai kurie Palestinos valdžios atstovai optimistiškai tikėjosi, kad neįprastas prezidentas diplomatines problemas spręs neįprastai. 2017 m. tuometinis specialusis D. Trumpo pasiuntinys (buvęs įmonių teisininkas) Jasonas Greenblattas Vakarų Krante surengė šiltai priimtą turą išklausyti vietos gyventojų ir susitiko tiek su Palestinos lyderiais, tiek su paprastais piliečiais.
Tačiau šiems santykiams skaudus smūgis suduotas 2017 m. gruodį, kai D. Trumpas nutraukė kelių dešimtmečių tradiciją ir pareiškė, kad perkels JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę. Palestiniečiai dalį Jeruzalės laiko savo ateities sostine, todėl daugelis šalių ambasadas įkūrė Tel Avive tvirtindamos, kad jei taip nesielgtų, iš anksto pritartų tam tikram miesto statusui. Kitais metais D. Trumpas uždarė Palestinos diplomatinę atstovybę Vašingtone. Be to, nutraukė JAV paramą palestiniečiams. Santykiai su Palestina tokie blogi nebuvo nuo 1987 m., kai JAV paskelbė Palestinos išsivadavimo organizaciją teroristine grupuote.
J. Kushneris ir jo padėjėjai dėl to nesijaudina – jie palestiniečius laiko ne derybų partneriais, o įkyruoliais. Jie pasiūlė imtis strategijos „iš išorės į vidų“ – paraginti kitas arabų valstybes planą priimti, o tada tikėtis, kad jos Palestinai darys spaudimą. Tačiau kad šis sumanymas nusiseks, mažai tikėtina. Jordanija planą atmetė. Ilgai D. Trumpą prisijaukinti bandžiusios Persijos įlankos valstybės nerizikuos jo pykdyti kritikuodamos planą viešai – jo pristatyme dalyvavo ambasadoriai iš Bahreino, Omano ir Jungtinių Arabų Emyratų (tačiau akivaizdžiai trūko Saudo Arabijos atstovų). Vis dėlto mažai tikėtina, kad jos imsis veiksmų remti taip griežtai Palestinos atmestą planą.
Savo inauguracijos išvakarėse D. Trumpas išreiškė beveik antgamtišką pasitikėjimą savo žentu – jokios diplomatinės patirties neturinčiu nekilnojamojo turto plėtros agentu. „Jei sudaryti taikos Artimuosiuose Rytuose negali tu, vadinasi, negali niekas“, – pareiškė jis J. Kushneriui. Sprendžiant iš Palestinos reakcijos arba tiesiog įvertinant plano privalumus galima padaryti išvadą, kad sudaryti taikos negali niekas. Tačiau nors J. Kushneriui taikos atnešti ir nepavyko, jo planas vis tiek gali ilgam pakeisti susidariusią padėtį. Jei Izraelis aneksuos didelę dalį Vakarų Kranto, palestiniečiams sukurti veiksnią valstybę bus beveik neįmanoma. Dviejų valstybių sambūvis, kuriuo paremti dešimtmečiai JAV taikdarystės, jau seniai tebuvo blėstanti svajonė – dabar ji pagaliau bus pamiršta. D. Trumpas vis dar gali būti įrašytas į istoriją – tačiau ne dėl to, kad sudarė taikos sandorį, o dėl to, kad pavertė jį neįmanomu.