Tualetinio popieriaus fenomenas sovietmečiu: prekių kiekis buvo ribojamas, o naudotis reikėjo pagal griežtą instrukciją

Iki vestuvių mergina rašė tokio turinio SMS būsimam vyrui: „Myliu, laukiu, pasiilgau“, o po vestuvių: „Parnešk duonos, pieno, tualetinio popieriaus“. Tačiau šis pokštas yra „gėlytės“, lyginant su sovietmečiu parašytu „šedevru“ – tualetinio popieriaus naudojimo instrukcija: „Atlikite tuštinimosi veiksmą. Įsitikinkite, kad veiksmas buvo sėkmingai atliktas ir nėra potraukių jį tęsti (šis punktas svarbus taupant ir racionaliai naudojant produktą). Asmenys, neturintys vienos iš viršutinių galūnių, gaminį turi atsiplėšti aštriu pjaustymo ar smulkinimo įrankiu (žirklėmis, stalo peiliu, skustuvu, kirviu mėsai kapoti)“.

Žmonės varžėsi pirkti „gėdingų“ prekių

SSRS buvo grandiozinių penkmečio planų ir didelių užmojų šalis, tačiau kasdieniai patogumai ir paprasti žmogaus poreikiai dažnai būdavo pamirštami. Sovietų liaudis laimėjo karą, atkūrė šalį iš griuvėsių, išskrido į kosmosą, tačiau XX amžiaus viduryje jų namuose dar nebuvo tokio elementaraus dalyko kaip tualetinis popierius. Paradoksas, bet kad ši higienos priemonė, pradėta gaminti Sovietų Sąjungoje, iš pradžių nebuvo paklausi, o vėliau tapo didžiuliu deficitu, rašo lenta.ru.

Anot rašytinių šaltinių, tualetinio popieriaus (kaip apskritai popieriaus), gimtine laikoma Kinija. Pirmą kartą šis civilizacijos stebuklas paminėtas VI amžiuje. Tačiau masinė gamyba prasidėjo XIV amžiuje, kai vien imperatoriaus dvaro reikmėms buvo pagaminta 720 tūkstančių tualetinio popieriaus lapų, kurių matmenys 60 x 90 mm. Panašu, kad tokio lapelio neužtektų ir nosiai nusivalyti, o ką jau kalbėti apie užpakalį...