Paraginti eurokratą kalbėti apie seksą stebėtinai paprasta. Europos komisija įvairias mainų programas reklamuoja komiksais, vaizduojančiais jaunuolius, svajojančius sutikti aistringų ispanių ar dailių prancūzų. Atstovai spaudai giriasi, kad studentų mainų programa „Erasmus“ padėjo gimti milijonui kūdikių. Pasak buvusio Europos Komisijos pirmininko liuksemburgiečio Jeano‑Claude Junckerio, programa „padidino europiečių libido“. Italijos rašytojas Umberto Eco šitokį mąstymą apie ES apibūdino taip: „Vadinu tai seksualine revoliucija – jaunas katalonas susipažįsta su flamanade, jiedu vienas kitą įsimyli, susituokia ir tampa europiečiais – kaip ir jų vaikai.“
O dabar eurokratai turi dar vieną priežastį kalbėti šia tema: tai kūdikiai, o tiksliau – jų trūkumas. Sparčiai mažėjanti Rytų Europos populiacija sukėlė paniką jos vadovų tarpe, tad dabar iš paskutiniųjų bandoma sugalvoti metodų padidinti gimstamumą. Viršūnių susitikimuose vadovai skundžiasi ne tik valstybės reikalais, bet ir netikusiais gimstamumo rodikliais. Visoje sąjungoje gimstamumo rodikliai vidutiniškai siekia 1,6 vaiko, o kai kuriose šalyse – tik 1,3. Tai reiškia, kad norint palaikyti populiaciją be imigracijos Europoje vaikų neužteks. Po daugybę metų trukusių Rytų valstybių skundų ši tema pagaliau įtraukta Europos Vadovų Tarybos strateginę darbotvarkę kitiems penkeriems metams. Demografijos klausimui spręsti Briuselyje pirmą kartą paskirtas specialus Europos Komisijos narys, kuris turės ieškoti būdų, kaip palengvinti gyvenimą šeimoms. Natalizmas – t. y., valstybės bandymas padidinti gimstamumo rodiklius – grįžta.
Naujasis natalizmas aiškiausiai matomas Rytų Europoje, kur vaikų gaminimo rodikliai dabar tokie pat svarbūs, kokie kažkada buvo traktorių gaminimo rodikliai. Viename renginyje Kroatijos ministras pirmininkas gyrėsi, kad jo tautietės per metus pagamino 900 daugiau mažų kroatų negu ankstesniais metais. Politikai varžosi, kas pasiūlys tėvams dosnesnę programą. Estijoje tėvams suteikiama 18 mėnesių mokamų motinystės ar tėvystės atostogų. Lenkijoje už kiekvieną vaiką po pirmojo kas mėnesį išmokama po 500 zlotų (maždaug 120 eurų), tad tris vaikus turinys tėvai gauna beveik pusę minimalaus atlyginimo. Vengrijoje keturis vaikus turinčios mamos visą gyvenimą nemoka mokesčių, o vyriausybė svarsto šią privilegiją suteikti ir trijų vaikų mamoms.
Kad reikėtų turėti daugiau vaikų – vienintelė sritis, kurioje sutaria tiek Rytų, tiek Vakarų Europa. Prancūzijos vyriausybė tėvams visada skirdavo daugybę atpildų – nuo papildomų išmokų iki medalių keturis ar daugiau vaikų turintiems tėvams. Vokietija į tokią politiką atsivertė neseniai ir per pastaruosius du dešimtmečius gerokai padidino pašalpas tėvams bei paplėtė valstybės apmokamą vaikų priežiūrą. Šių pokyčių įgyvendinimą prižiūrėjo ministrė, dabar tapusi Europos Komisijos pirmininke – Ursula von der Leyen (kuri, kaip išdidžiai pabrėžiama jos „Twitter“ paskyroje, pati turi septynis vaikus).
Tam tikrais atžvilgiais gimstamumą skatinančios politikos bumas visai nenaujas. Europoje natalizmo istorija sena, tačiau nelinksma. Romėnai daugiau kaip 24‑erių vaikų sulaukusioms vaikų neturinčioms moterims drausdavo puoštis brangiaisiais metalais, o vieniši vyrai turėdavo mokėti viengungio mokestį. XVII a. Prancūzijoje visi, kas susituokdavo iki 20‑ies, gaudavo teisę nemokėti mokesčių iki 25‑erių. Tarpukariu energingiausi natalistai buvo vokiečių ir italų fašistai. „Grįžkite namo ir pasakykite moterims, kad man reikia gimdymų, daugybės gimdymų“, – moterų grupėms kalbėdavo italų diktatorius Benito Mussolini. Suprantama, po karo daugelis Europos vyriausybių šios temos vengė.
Natalistų programos itin veiksmingos paprastai nebūna. Įvairiausio plauko vyriausybės – tiek totalitarinės, tiek demokratinės – gimstamumo nepadidino iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tačiau po karo įsigalėjus laissez-faire gimstamumas labai išaugo. „Niekas nenusprendžia susilaukti dar vieno vaiko dėl 500 eurų“, – pastebi knygos „Nationalising Sex: Fertility, Fear, and Power“ (Nacionalizuojant seksą: vaisingumas, baimė ir galia“), kurioje pasakojama apie dažnai negrabius vyriausybių bandymus kontroliuoti gimstamumą, autorius Richardas Togmanas. Tačiau net ir veiksmingų programų, (pavyzdžiui, suteikiant vaikų priežiūros paslaugas, kad tėvai galėtų grįžti į darbą) įtaka vaikų skaičiui nedidelė. Dažniausiai vyriausybės tiesiog mėto pinigus poroms, kurios vis tiek būtų turėjusios vaikų.
Achtung, kūdikis
Valstybę atgal į miegamąjį iš dalies atvedė baimė. Demografija – tai drobė, kurioje politikai piešia didžiausius savo košmarus. Vakarų Europai ši baimė ekonominė. Kadangi produktyvumas auga lėtai, gerovės valstybėms reikia daugiau jaunų darbuotojų, kad valstybė nesugriūtų it visą visuomenę apimanti piramidės sistema. Labiau į rytus baimė taip pat susijusi ir su tapatybe. Kai kurie nacionalistai nerimauja, kad maži gimstamumo rodikliai bei emigruojantys vietiniai ir imigruojantys kitataučiai pakeis tautos esybę. „Mes patys sutiksime vykdyti procesą, kuriuo Europos populiaciją pakeis kiti“, – primindamas ksenofobišką sąmokslo teoriją konferencijoje demografijos klausimais pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Tuo ministras pirmininkas primena XX a. pradžios eugenikos pasekėjus, nerimavusius, kad „aukštesniosios rasės“ (t. y., europiečiai) pasmerktos išnykti.
Galbūt išmokos už vaikus gimstamumo padidinti ir nepadeda, tačiau puikiai padeda pirkti balsus. Centro dešiniosioms partijoms jos duoda progą skirti pinigų savo tradiciniams rinkėjams – vidutinės klasės šeimoms. Centro kairiosioms partijoms jos suteikia pasiteisinimą praplėsti gerovės valstybę.
Tačiau tokia politika gali turėti ir tamsiąją pusę. Kaip tvirtina Europos Parlamento forumo dėl lytinių ir reprodukcinių teisių atstovas Neilas Datta, visiškai suprantamu nerimu dėl mažėjančios populiacijos gali pasinaudoti moterų teises apriboti norintys politikai.
Praeitais metais V. Orbano surengtoje konferencijoje demografijos klausimais keli pagrindiniai kalbėtojai buvo abortų draudimo aktyvistai. O padėti moterims grįžti į darbą – nesuderinama su tokių politikų puoselėjama tradicinės šeimos samprata. Tad nors iš pažiūros ES sutaria, kad gimstamumą didinti reikėtų, šiek tiek giliau slypi tamsūs skirtumai. Eurokratams derėtų pasisaugoti, su kuo gulasi į lovą.