Penktoji diena
Pasakysiu atvirai, nesvarbu kokia įspūdinga kelionė bebūtų, visgi ateina laikas, kai pavargsti. Tas momentas, kai nebegirdėjau žadintuvo, ir buvo mano nuovargio aukščiausias taškas. Bet, kaip ir minėjau anksčiau, 7 valandą mus kiekvieną rytą žadina viešbučių administratoriai. Kaip ir kiekvieną rytą, papusryčiaujame ir keliaujame į autobusą. Visas dienas, kiek mes keliavome, buvo tikrai nuostabus oras – saulėta, šilta, ne tvanku, nors dažniausiai šiame regione pliaupia lietūs. Puikus oras kelionėms, tačiau šiandien ryte gidas mus nuliūdino, kad gali būti rūkas ir mes nepamatysime vieno iš nuostabiausių lankytinų objektų – Sumela vienuolyno (turk. Sümela Manastırı). Taigi apie valandą laiko keliaujame į Altindere nacionalinį parką (turk. Altındere Milli Parkı). Šis parkas yra Trabzono provincijos rytuose, nacionaliniu parku paskelbtas 1987 metais, viso beveik 4,5 ha ploto. Sumelos vienuolynas, Altindere slėnis ir šio slėnio floros ir faunos geomorfologinė struktūra sudaro nacionalinio parko išteklių vertę. Autobusas sustoja, pagaliau atvykome. Visi traukiame viena kryptimi – visi norime pamatyti Sumela vienuolyną. Ačiū Dievui, rūko nėra ir matome vienuolyną puikiai, gaila tik, negalime į jį pakliūti. Mūsų kelionės metu vienuolynas restauruojamas, todėl galime pasigrožėti tik iš tolo. Taigi truputis informacijos apie Sumela vienuolyną.
Sumelos vienuolynas, pastatytas ant stačios uolos Juodkalnijos papėdėje, dominuojantis Altindere slėnyje, tarp žmonių yra žinomas ir Mergelės Marijos vardu. Apie 300 metrų virš slėnio esanti konstrukcija tęsė tradiciją steigti vienuolynus už miesto ribų, miškuose, urvuose ir pakrantėje. Teigiama, kad Mergelės Marijos vardu įkurtas vienuolynas pavadinimą „Sumela“ perėmė nuo žodžio juoda (turk. siyah). Nors ir manoma, kad šis vardas kilo iš tamsios spalvos Juodkalnijos, kur buvo įkurtas vienuolynas, žodį Sumela galima priskirti juodai Marijos vaizdavimo spalvai čia. Pasak legendos, vienuolyną įkūrė du kunigai, vardu Barnabas ir Sophranios, atvykę iš Atėnų valdant Bizantijos imperatoriui Teodosijui I. Daugelis Sumelos vienuolyno dalių buvo atnaujintos XVIII a., o kai kurias sienas puošė freskos. XIX amžiuje pridėjus didelius pastatus, vienuolynas įgavo nuostabią išvaizdą ir gyveno turtingiausią ir šviesiausią laikotarpį. Šiuo laikotarpiu galutinę formą įgavęs vienuolynas tapo daugelio užsienio keliautojų lankoma vieta. 1916–1918 m. rusams okupavus Trabzoną, vienuolynas buvo areštuotas ir visiškai evakuotas po 1923 m. Pagrindinės Sumelos vienuolyno dalys: tai pagrindinė roko bažnyčia, kelios koplyčios, virtuvės, studentų kambariai, svečių namai, biblioteka ir šventasis pavasaris. Šis konstrukcijų ansamblis buvo pastatytas labai didelėje teritorijoje. Didelis akvedukas, matyt, atnešantis vandenį prie vienuolyno įėjimo, remiasi į šlaitą. Didžioji dalis šios akies arkos šiandien sunaikinta. Prie pagrindinio vienuolyno įėjimo veda siauri ilgi laiptai. Šalia įėjimo durų yra sargybos kambariai. Iš čia laiptai veda žemyn į vidinį kiemą. Kairėje pusėje prieš olą yra įvairūs vienuolyno pastatai, kurie yra vienuolyno pagrindas ir paversti bažnyčia. Dešinėje yra biblioteka. Pagrindinę vienuolyno vienetą sudarančios uolų bažnyčios ir šalia jos esančios koplyčios vidinės ir išorinės sienos dekoruotos freskomis. Pagrindinės freskose nagrinėjamos temos, kurios laikas nuo laiko buvo pašalintos Sumelos vienuolyne ir turėjo labai sugadintą išvaizdą, yra Biblijos scenos. Tai Jėzaus ir Mergelės Marijos gyvenimo vaizdai.
Pasigrožėję iš tolo vienuolynu, atsigėrę turkiškos kavos, keliaujame toliau. Važiuojame link Zigana kaimo. Zigana kaimas nuo senų laikų išsaugojo savo svarbą kaip pravažiavimas šilko prekybos keliais. Pakeliui pravažiuojame Zigana tunelį, tuo metu tik 1 kilometro ilgio. Šiuo metu jau tunelio darbai yra baigti. Ziganos tunelis buvo vienas didžiausių tunelio projektų istoriniame šilko kelyje ir dabar sujungia Juodąją jūrą su Rytų Anatolija, bei yra antras pasaulyje ir ilgiausias Europoje tunelis, kurio ilgis yra 14,5 kilometro. Keliaujame toliau, stabtelime Hamsikoy, ten papietaujame (žinoma, valgome žuvį, kadangi tai žuvininkystės vietos) ir paragaujame garsiojo ryžių pudingo. Žuvies patiekalas mane tikrai sužavėjo, nuostabaus skonio, o štai ryžių pudingas nelabai patiko, na, bet kaip sakoma – tai skonio reikalas. Po pietų atvykstame į miestelį, kur kylame į padanges keltuvais, pakilę mažytėje teritorijoje, atsigeriame arbatos ir leidžiamės atgal, atsiveria nuostabus vaizdas – dalis miesto ir dalis jūros… Paskutinė šios dienos stotelė – „riešutų rojus“. Didelė parduotuvė, kurioje gali įsigyti visokiausių rūšių riešutų ar jų mišinių. 73 procentai pasaulio lazdynų riešutų gaminama Turkijoje. Man šie riešutai patys skaniausi, todėl prisikrovusi jų ne vieną įpakavimą (čia jie tokie pigūs…), skubu į autobusą. Važiuojame į viešbutį. Šios dienos kelionė – apie 350 kilometrų. Rytoj paskutinė kelionės diena.
Šeštoji (paskutinė) diena
Po sočių pusryčių viešbutyje keliaujame į Samsuno rytinio parko rajoną. Pirmiausiai apžiūrime Bandirmos laivą, kuriuo Turkijos lyderis Mustafa Kemalis Ataturkas su savo bendražygiais paslapčia keliavo iš Stambulo į Samsuną. Šis laivas laikomas Turkijos Nepriklausomybės simboliu. Parkas gražiai sutvarkytas ir prižiūrėtas. Po pasivaikščiojimo parke, važiuojame į Ferhat ir Širin vandens kanalą. Šią vietą supa graži meilės istoriją, kurią noriu papasakoti ir Jums.
Jaunasis Ferhatas buvo įsimylėjęs Širin, Amasjos sultono Mehmene Banu seserį. Jis – drąsus, jaunas, nepaklusnus jaunuolis, dekoruojantis rūmų ir religinių pastatų sienas. Sakoma, kad jo puošti rūmai yra gražūs dėl jo meilės Širin. Atėjus laikui Ferhatas siunčia savo šeimą prašyti Širin rankos. Tačiau sultonas labai myli savo seserį ir nenori jos atiduoti Ferhatui. Taigi sultonas sugalvoja užduotį jaunuoliui, kurios, jis yra įsitikinęs, Ferhatas neįvykdys. Sako: „Atnešk vandens į miestą, atiduosiu mergaitę“. Ferhatas nepasimeta ir iškart pradeda darbus, tačiau tinkamiausia vandens nukreipimo vieta į miestą yra labai toli. Uolos lūžta, byra, jaunuolis kelyje nepalieka nei vieno akmens, kirtikliu juda į priekį, vis kirsdamas dideliame kalne kelią vandeniui. Pagaliau vanduo pradeda tekėti iškirstu kanalu. Sužinojęs apie pabaigtą darbą sultonas pameluoja Ferhatui, kad Širin mirusi. Tai išgirdęs Ferhatas sušunka „Jei nėra Širin, šiame pasaulyje gyventi man nelemta“ ir meta savo kirtiklį dangaus link. Kirtiklis grįžta ir krenta ant jaunuolio galvos, Ferhatas miršta... Kai Širin sužinojo, kad Ferhatas negyvas, tekinom leidosi į jo darbo vietą ir, pamačiusi mylimojo kūną, neteko sąmonės, nukrito nuo olos ir mirė. Abu įsimylėjėliai buvo palaidoti vienas šalia kito, kur buvo rasti jų kūnai. Sklando gandas, kad kiekvieną pavasarį dvi rožės užauga ant jų kapų – viena balta, kita raudona. Ir kai šitos abi rožės bando pasiekti viena kitą, tarp jų išauga krūmas, kuris neleidžia joms to padaryti, kaip ir pasakoja pati istorija…
Paskutinė mūsų lankytina vieta šioje kelionėje – Amasiya (turk. Amasya). Amasya yra tarp neatrastų Turkijos lobių – savo dramatiška kalnų ir upių aplinka, žaviais senais namais, mečetėmis ir senienomis. Provincijos sostinė Amasya tęsiasi palei Žaliosios upės krantą siaurame kalnų ruože, virš miesto centro iškilusios vien uolų uolos. Turime laisvo laiko, kurį išnaudojame pasivaikščiojimui po miestą, suvenyrų įsigijimui, taip pat papietaujame mažutėje kavinukėje. Mūsų laikui pasibaigus, keliaujame į autobusą ir pradedame kelionę į Stambulą, mūsų kelionė Juodosios jūros pakrante baigiasi.
Iš tikrųjų tai buvo nuostabi kelionė, kurią tikriausiai net norėčiau pakartoti, tik aplankyti kitas vietas. Šioje kelionėje dar turėjome aplankyti Gruzijos Batumi miestą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių negalėjome to padaryti. Tikiuosi kitą kartą būtinai aplankysime…
Rekomenduoju visiems – tokia kelionė prieš poilsį prie jūros su „viskas įskaičiuota“ programa – yra tobula. O tuo labiau už gerą ir tikrai daugeliui prieinamą kainą.