Toks pareiškimas be išlygų kertasi su oficialiuoju Ukrainos propagandos diskursu. Pavyzdžiui, už propagandą atsakingas Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Mychala Podoliakas liepos 25 d. ėmė ir pavadino Rusiją vergiško tipo šalimi, o ukrainietis žurnalistas Dmytro Gordonas vos prieš metus rusus pavadino vergais genetiniu požiūriu. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas yra sakęs, kad rusai – tai azijatai, vergai, pratę lankstytis savo carui. Atitinkama propaganda užsiima ir Rusija: tenai ukrainiečiai vadinami „chochlais“, „ukronacistais“ ir t. t., o Vladimiras Putinas, savo ruožtu, apskritai neigia Ukrainos egzistavimą. „Delfi“ susisiekė su M. Dubinianskiu ir paprašė paaiškinti, kodėl jis mano, kad ksenofobiškas nusiteikimas pavojingas Ukrainai.

– Straipsnyje rašote: „Galbūt netrukus, o gal ir kiek vėliau mes savo socialiniuose tinkluose imsime ginčytis, ar reikia džiaugtis, kai žūva mažamečiai rusų vaikai. Tariami humanistai ims tvirtinti, kad vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų ir kad piktdžiuga, demonstruojama mirus vaikui – stačiai barbariškumas. Tariami antihumanistai ims įrodinėti, kad priešo vaikas – tai būsimas priešas.“ Rusijos ir Ukrainos karą jūs lyginate su tutsių ir hutų konfliktu Ruandoje, su armėnų ir azerbaidžaniečių konfliktu, su Jugoslavijos karais, be to, rašote, kad ksenofobiškas šūkis „Nėra tokio dalyko kaip geri rusai“ kenkia Ukrainai, konkrečiai – šalies santykiams su partneriais iš Vakarų. Kaip ukrainiečiui, tokia pozicija, švelniai tariant, kiek neįprasta. Paaiškinkite, kas davė akstiną tokiems pareiškimams?

– Pagrindinė problema ta, kad, vykstant karui, rusai ir ukrainiečiai yra patekę į skirtingas sąlygas. Taip, Rusija, kaip ir Ukraina, priklauso nuo paramos iš išorės, bet Kremliaus partneriai – Iranas ir Kinija. Tai diktatoriški režimai, visiškai abejingi tiek Ukrainos, tiek Rusijos civilizuotumui.