Tai yra ištrauka iš istoriko Laurence'o Reeso knygos Aušvicas. Naciai ir galutinis sprendimas, kurią iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Kažkada 1943 metų pradžioje Heinrichas Himmleris apsilankė Treblinkoje bei Sobibore ir asmeniškai stebėjo, kaip darbuojasi žudikai. Operacijos „Reinhardas“ mirties stovyklose tuo metu jau buvo nužudyta 1,65 milijono žmonių (97 procentai visų 1,7 milijono galiausiai ten mirusių asmenų). Paskatintas tokios „sėkmės“, vasario 16 dieną Himmleris įsakė likviduoti Varšuvos getą. Jo akimis žiūrint, šis getas tapo nebereikalingas. Tačiau balandį pradėjo dėtis neįmanomi dalykai – bent jau taip įvykius apibūdintų patys naciai. Varšuvos geto žydai pradėjo priešintis. Vokiečiai pirmąkart susidūrė su koordinuotu ginkluotų ir ryžtingų žydų pasipriešinimu, ir šis konfliktas kaip tyčia įvyko bene pačioje atviriausioje vietoje – Lenkijos sostinės centre.

Pirmosios 1942 metų vasaros deportacijos iš didžiausio nacių valstybės geto Varšuvoje praėjo be incidentų. Į Treblinką buvo išvežta apie 300 tūkstančių žydų, o gete palikta maždaug 60 tūkstančių gyventojų. Žinodami, kad naciai ketina galiausiai išžudyti juos visus, vis daugiau gete likusių žydų laikui bėgant prisijungė prie Žydų kovos organizacijos (Żydowska organizacja bojowa), gete įkurtos dar 1942 metų liepą. Kartu su Žydų karinės sąjungos (Żydowski związek wojskowy) nariais šie žmonės planavo priešintis visiems tolesniems vežimams.